Po Valstybinio jaunimo teatro spektaklio „Kovos klubas“ Vladas piktinosi, kad už mokesčių mokėtojų pinigus statomas toks „vulgarus šlamštas“. Jei būtų žinojęs, kad teatre lauks keiksmai ir nepadorus paaugliškas elgesys, nebūtų ėjęs.
Pagal įstatymus kiekvienas turime gauti kokybišką prekę ar paslaugą, o kaip tai užtikrinti, kai ji sunkiai apčiuopiama ir subjektyvi? Išvengti nusivylimo ir į balą išmestų pinigų galbūt padėtų indeksavimas – įspėjimai spektaklio aprašyme apie vartojamus keiksmažodžius bei ženkliukai „N-14“ ar „N-18“.
Spektaklis – ne dešra
Valdas, pasipiktinęs Vido Bareikio režisuotu spektakliu, pasijuto apgautas, todėl kreipėsi į vartotojų teises ginančią tarnybą. Bet nepatikęs spektaklis – ne pasenusi dešra, kurią nunešęs atgal į parduotuvę, paprasčiausiai atgausi išleistus pinigus.
„Renginių turinio mes nevertiname, tad argumentai „patiko“ ar „nepatiko“ atgauti pinigų nepadės“, – portalui lrytas.lt situaciją komentavo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Maisto produktų ir rekreacinių paslaugų skyriaus vedėja Neringa Ulbaitė.
Ji paaiškino, kad išleistus pinigus atgauti realu tik tada, kai renginys neįvyksta, keičiama jo vieta, laikas ar atlikėjų sąrašas. Jei bilietų platintojas nenurodo kitaip, pinigus teoriškai atgausite ir už lūkesčių nepateisinusį renginį, bet praktika rodo ką kita.
Perkant bilietą populiariausiuose bilietų platinimo portaluose, jus iškart pasitiks užrašas ryškiai raudonom raidėm „Bilietų nekeičiame ir pinigų negrąžiname“.
Išeitis – ženklinimas N-18?
Norėdami įspėti žiūrovus apie galintį šokiruoti spektaklio turinį, kai kurie teatrai indeksavimu užsiima patys, nors to daryti neprivalo. Cenzūruoti amžių ribojančiais ženkliukais privaloma tik filmus – tuo užsiima Filmų indeksavimo komisija, pavaldi Kultūros ministerijai. Bet dėl spektaklių ar koncertų turinio pastaroji nesirūpina.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro sausio mėnesio repertuare – net du indeksuoti kūriniai. Oskaro Koršunovo režisuotas „Išvarymas“ nerekomenduojamas nepilnamečiams, o Yana Ross „Raudoni batraiščiai“ – ne jaunesniems kaip 14 metų žiūrovams.
„Visiems turėtų būti ir taip savaime aišku, kad bet koks vakarinis spektaklis nėra skirtas vaikams, bet papildomi įspėjimai apie keiksmus ar kai kuriems nepriimtiną elgesį spektaklyje, mūsų manymu, nepakenks“, – sakė Lietuvos nacionalinio teatro atstovė spaudai Greta Babarskaitė.
Ji pridėjo, kad dėl bendros tvarkos teatras turi teisę jaunesnių nei rekomenduojama žiūrovų į spektaklį neįleisti. „Sulaukiu skambučių iš bilietus įsigijusių žiūrovų dėl spektaklio žymėjimo ir jo turinio, žmonės klausia, ar jie gali atsivesti paauglius ar vaikus. Suteikiame jiems informaciją apie spektaklio turinį, tačiau galutinį sprendimą tenka priimti patiems tėvams“, – pasakojo G. Babarskaitė.
Tėvai turi teisę žinoti, kur eina su vaikais
Pagal Chucko Palahniuko to paties pavadinimo romaną pastatytu spektakliu nusivylęs Valdas džiaugėsi dėl vieno – kad į spektaklį nenusivedė paauglio sūnaus. Psichologas ir „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis komentuodamas situaciją sakė, kad tėvai turi teisę visada žinoti, kur eina su vaikais.
Specialistas visuomeninius dalykus atskiria nuo psichologinių. „Jei kalbėtume apie poveikį, tai paaugliams neabejotinai daro įtaką ir filmai, ir spektakliai, kaip ir visa kita“, – pasakojo psichologas. Kiek neigiamos informacijos jaunimas gaus viešoje erdvėje, yra visuomenės susitarimo reikalas.
„Filmai susilaukia griežtesnės kontrolės, manyčiau, tik todėl, kad juos žiūri didesnės žmonių masės, – dėstė P. Skruibis, – teatras šių dienų paaugliams nelabai įdomus“.
