K. Smoriginas – ir sėkmės lydimas aktorius, ir kelių kartų klausytojų mylimas bardas, ir teatro režisierius.
Per savo kūrybinę karjerą sukūręs dešimtis vaidmenų scenoje ir ekrane, dabar jis gali leisti sau pasakyti „ne”, jei jam nepatinka vaidmuo, pjesė ar režisierius.
O tam, kad pasakytų „taip”, reikia labai daug. Kai režisierius M. Martinsonas pasiteiravo, ar jis nenorėtų vaidinti „Tylioje naktyje”, K. Smoriginas sutiko ilgai nesvarstydamas.
– Režisierius M. Martinsonas savo mobiliajame telefone saugo jūsų žinutę, kurią atsiuntėte perskaitęs „Tylios nakties” scenarijų: „Tai turbūt geriausia iš viso to, ką esi parašęs.” Kas lėmė tokį jūsų vertinimą? – pasiteiravau 59 metų K. Smorigino.
– Su M.Martinsonu jau buvau dirbęs, vaidinęs jo filmuose ir televizijos serialuose, tačiau mane žiauriai nuvildavo scenarijai, melagingos situacijos. Rizikuodavau, bandydavau iš vaidmens ką nors išpešti savo jėgomis, kartais gal net ir pavykdavo.
Šįkart pajutau visiškai kitą ranką. Istorija baisi, atvira, šlykšti, bet sykiu žmogiška, skausminga, pamokoma. Filme dramatiška istorija apvilkta šventu rūbu.
Šeima susitinka Kūčių vakarą, kuris turi būti kupinas meilės, ištikimybės, grožio. Tuoj gyvuliukai prakalbės. Ir prakalba gyvuliukai juose. Kaip reikiant prakalba. Visos paslaptys, melagystės, veidmainystės išlenda į paviršių, o toliau gyventi tai reikia. Toliau net švęsti reikia.
Nemanau, kad šis scenarijus genialus. Man turbūt dar neteko matyti genialaus darbo, filmo ar aktoriaus, tuo labiau save laikau esančiu toli nuo šios rūšies žmonių. Bet istorija mane sudomino.
– Jums teko pagrindinis vyro – šeimos galvos Ričardo vaidmuo. Koks jūsų herojus, kokios jo paslaptys?
– Baisus, šlykštus tipas, pabaisa. Kiekvienas aktorius, vaidindamas tokį personažą, tikriausiai mąstytų: „Neduok Dieve, kad aš toks būčiau buvęs, neduok Dieve, jei esu, ir neduok Dieve, kad kada nors būčiau.”
Jis gyvena su žmona, kurios iš esmės nekenčia, jis turi meilužę ir dar sanguliauja su savo marčia. Jis nėra gražus, bet turi žavesio, pasiutimo ir lengvai eina per gyvenimą. Žmogus lyg ir gabus, apdovanotas lanksčiu protu, aštriu liežuviu, bet pabaisa kita prasme.
– Ar sunku buvo įsijausti į herojaus kailį? Iš kokių detalių sulipdėte jo portretą?
– Jeigu jis būtų suklijuotas iš vieno asmens, sakyčiau: „Melas.” Bet gyvenime teko susidurti su įvairiausiais tipažais. Viską, ką žinau, mačiau, patyriau, be gailesčio perkėliau į šį personažą ir jie bus su mano veidu.
Turbūt kai kas yra ir iš mano charakterio. Aš irgi nesu šilkinis žmogus, ne gerietis.
– Kas filmuojantis buvo sunkiausia?
– Nieko. Man jau seniai nieko nėra sunkaus nei filmuojantis, nei scenoje. Gali būti sunku atlikti triukus – lipti uola, siena arba plaukti po vandeniu, bet ir tai dažniausiai daro dubleris.
Man niekada nebuvo taip sunku, kaip vaidinant su Jelena Solovej Vytauto Žalakevičiaus filme „Atsiprašau” sceną, kurioje pilstau sriubą į lėkštes. Ją reikėjo pakartoti 12 kartų, kol mane apėmė pasiutimas. Režisieriui to pasiutimo kaip tik ir reikėjo.
Kai išeini tokią mokyklą, niekas nebebūna sunku. Yra tik įdomu – neįdomu, sutinku su tuo – nesutinku.
– Vaidinote keliose dešimtyse filmų. Ar buvo tokių vaidmenų, kuriuos galėtumėte laikyti savo vizitine kortele?
– Negaliu apeiti „Vavilovo” – šešios serijos, puikūs partneriai Bogdanas Stupka, Irina Kupčenko. Negaliu apeiti ir vieno pirmųjų savo filmų „Velnio sėkla”.
Tik jaunas galėjau taip rizikuoti – kurti personažą, kurio amžius nuo 20 iki 70 metų.
Paskui „Atsiprašau”, „Žvėris, išeinantis iš jūros”, plejada vaidmenų Algimanto Puipos filmuose. Bet jie visi skirtingi.
Jei kadaise būčiau nepaklausęs teatro vadovybės, tikriausiai likimas būtų susiklostęs visai kitaip. Aš juk buvau pakviestas ir beveik patvirtintas vaidinti „XX amžiaus piratuose”.
Mano personažas – jaunas ir gražus, aš būčiau panardęs, išgelbėjęs vieną kitą nelaimėlį, o po to ar galite įsivaizduoti, kas būtų buvę, kokia rinka atsivėrusi? Juk filmas turėjo didžiulį pasisekimą.
Pasirinkau teatrą, man tai buvo įdomu, juolab įsiliejo ir naujo kraujo – atėjo Eimuntas Nekrošius, su Dalia Tamulevičiūte jau buvo padaryta darbų.
Teatre esu išlepintas – suvaidinau viską, apie ką tik galėjau svajoti. O kine gero vaidmens imčiausi, nes ekrane dar neiššaudžiau apkabos.
