V. Kuodytė dažniausiai vaidina teatre. Jokiai trupei nepriklausančią aktorę galima pamatyti ir Jaunimo teatro scenoje, ir Nacionalinio dramos teatro spektakliuose, ir „Utopia” ar Idioteatro repertuaruose.
Įdomi ir V. Kuodytės patirtis kine. Naujausias jos vaidmuo – Elvyra Mario Martinsono juostoje „Tyli naktis”, kurios premjera turėtų įvykti jau šį mėnesį.
– Esate užsiminusi, kad nemėgstate filmuotis. Kodėl neatsisakote vaidinti kine? – paklausiau 42 metų V. Kuodytės.
– Negaliu tvirtai sakyti, kad visai nemėgstu filmuotis.
Gal reikėtų būti daugiau pabandžius, kad taip teigčiau. Tiesiog nebuvau sužavėta savo ankstesnių darbų kine.
Tačiau prieš trejus metus mane pasikvietė italų režisierius Umberto Marino, Lietuvoje filmavęs keturių serijų filmą „Ratilai vandenyje”. Jis atsivežė aštuonis italų aktorius, o visus kitus personažus – jų buvo apie šimtą – vaidino lietuviai.
Kadangi kalbu itališkai, be to, esu aktorė, režisierius mane išsirinko būti tarpininku, savotišku tiltu.
Po dvylika valandų per parą dirbome tris mėnesius. Pagaliau susipažinau su kinu iš kitos pusės. Režisierius man labai aiškiai išdėstydavo savo reikalavimus, aš juos persakydavau aktoriui ir tada galėdavau matyti monitoriuje, ar tai pavyksta.
Jei nepavykdavo, svarstydavau: man, aktorei, atrodo, kad užduotis visiškai paprasta, tad kodėl žmogus, netgi profesionalas, atsidūręs priešais filmavimo kamerą, to nepadaro? Lietuvių aktoriai tame filme man atrodė gerokai įdomesni už italus.
– Ar po šio neįprasto darbo ilgai teko laukti galimybės pačiai vaidinti kine?
– Buvau pakviesta į vienos televizijos serialo bandymus. Žinojau, kad tikrai nesifilmuosiu, nes man tai nepatinka. Bet buvo be galo įdomu pamatyti, kaip tas fabrikas dirba.
Žmogus, kuris vadovavo aktorių atrankai, pasakė, kad iš mūsų norėtų keturių emocijų. Jūs suprantat, sakė jis, kad aktorystė laikosi ant keturių stulpų: juokas, liūdesys, pyktis ir koks ten dar ketvirtas stulpas. Todėl, nurodė man, atsistokite prie sienos, aš įjungiu kamerą ir – liūdesys! Monologas! Emocija!
Man tai buvo taip smagu: žinai, kad tikrai nenori tame dalyvauti, bet turi puikią galimybę pažaisti. Visas tas keturias emocijas suvarai jam į kamerą – sugalvoji monologą ar anekdotą.
Mano įsitikinimu, vienoje liūdesio emocijoje telpa ir juokas, ir ašaros, ir pyktis, ji nėra ir negali būti vienaplanė.
Net apsiverkiau žaisdama tą žaidimą. Pasineri ir smaginiesi.
Tas žmogus sustabdė kamerą. Žinokite, sako, žiauriai įdomu, bet čia truputį kitas formatas. Jis man išaiškino, kad liūdesys yra tada, kai tu tik liūdi ir rodai tą emociją labai ryškiai.
Jei linksma – tai tik linksma ir net labai linksma. Jei pyktis – tai įniršis, įsiūtis ir daugiau nieko. Ryškios spalvos, jokių atspalvių ir niuansų.
Ką tuo noriu pasakyti? Aš įsitikinau, kad man patinka žaisti su kino kamera, kad aš jos nebebijau.
– Netrukus M. Martinsonas pakvietė jus vaidinti „Tylioje naktyje”. Ar buvo įdomu filmuotis?
– Po darbo su italais norėjosi dar kartą išbandyti save kine, todėl M. Martinsono pasiūlymo sulaukiau pačiu laiku. Mane suintrigavo, kad turėsiu vaidinti lesbietę.
Perskaičius M. Martinsono knygą ir scenarijų atrodė, kad turėtų būti diskusijų su režisieriumi ir aktoriais apie tai, kas galėtų būti nufilmuota ir kas ten turėtų atsispindėti.
Tokių diskusijų buvo labai mažai. „Tyli naktis” buvo filmuojama baisiai greitu tempu.
Režisierius su kiekvienu aktoriumi atskirai kalbėjosi apie jo personažą. O kaip tas personažas bendrauja, kai jis atsiduria šalia kitų?
Mes juk keičiamės, kai pradedame bendrauti. Bent jau teatre man labai įdomus yra reagavimas, o ne teigimas, sakymas.
Dirbti „Tylioje naktyje” buvo lengva, nors filmavimas vyko vien naktimis, o dienomis – kiti įtempti darbai.
Prisimenu savo būseną per filmavimą. Būna, kad iškart pajunti savo personažą, žinai jo plastiką, žvilgsnį, kalbėjimo manierą. Arba nieko nežinai – nei kur rankas dėti, nei kaip pasisukti, nei koks veidas turi būti.
„Tylioje naktyje” iš karto buvo gana aišku. Galbūt kai kurie veiksmai, parašyti scenarijuje, man buvo netikėti. Tarkime, pasiūlyti moteriai lytinį aktą. Bet kai ėmėme vaidinti tą sceną, viskas atrodė normalu.
„Tylioje naktyje”, kaip suprantu, bus daug nuogo kūno. Pripažįstu tokį sprendimą, jei jis būtinas. Prieš porą metų mačiau švedų filmą apie penkiasdešimtmečių aistrą ir meilę.
Dideli ir, sakytum, neestetiški kūnai jame nufilmuoti atvirai, bet tai buvo taip gražu! Supranti, kad jei nebūtų tų nuogų kūnų, atsirastų netiesos. Norėčiau, kad ir „Tylioje naktyje” nuogas kūnas figūruotų ne dėl patrauklumo žiūrovams, o dėl to, kad jis būtinas.
– Muzikos ir teatro akademijoje dėstote būsimiems kino aktoriams, trečiakursiams. Kokius svarbiausius profesijos dalykus akcentuojate?
– Vaidybos principai teatre ir kine panašūs. Jeigu aktorius vaidina kine, nereiškia, kad jis turi slopinti emocijas.
Kas tada liks kadre? Tik neįdomus stambus planas su žmogumi, kuris stengiasi nepervaidinti, atrodyti organiškas, o apie uždavinius, personažo siekiamybes pamirštama.
Studentai šiek tiek dirbo su režisieriumi Šarūnu Bartu. Po jo paskaitų jie viską, kad ir ką darytų, pradėjo vadinti šiukšlėmis. Emocijos, judesiai – viskas šiukšlės. Suprantu juos. Š.Bartas labai charizmatiškas ir įtaigus.
Visi studijuojantys kino aktorystę perėjo šio režisieriaus ešafotą – jis juos iškart filmavo, rodė jiems juos pačius didžiuliame ekrane ir sakė: „Ką čia darai? Kodėl darai? Čia šiukšlė.”
Šiuo metu su studentais analizuojame meilės temą, vyro ir moters santykius. Paprašiau ketvirto kurso dramaturgių, kad parašytų trumpus dialogus.
Suskirsčiau savo studentus poromis, o pagrindinis reikalavimas – dirbti kruopščiai, atmesti tariamą teatrališkumą ir, kaip Š.Bartas sako, visas šiukšles.
Tai yra siaubingai sunku. Reikia begalinio susikaupimo ir tikslumo, kad išreikštum jausmą.
– Jūsų kurso ankstesnis darbas buvo apie vaikų ir tėvų santykius – su savo studentais vaidinate Nacionaliniame dramos teatre Joelio Pommerat pjesę „Šitas vaikas”.
Ar sunku vaidinti su savo mokiniais?
– Man nesunku. Tik tiek, kad ten ne vien vaidinu, bet ir esu atsakinga už savo studentus, stebiu jų darbą. Antrakursiams tai per sunki pjesė. Dabar jie jau įsibėgėję. Jau metai, kai vaidina, keičiasi jie patys ir jų profesinė situacija.
O man tampa nebeįdomu ir net nesvarbu scenoje reikšti savo mintis, jausmus, save transliuoti. Svarbu tai, ką sako pjesė, kurioje vaidini, svarbu išsakyti pjesės mintį, o ne save.
Anksčiau maniau kitaip – kad esu tokia ypatinga, kokių daugiau nėra, todėl svarbu ieškoti savo išraiškos priemonių.
Dabar tampa įdomiau dalintis, imtis tokių kūrinių, kurie kalba visuomenei apie tam tikrus opius dalykus, apie kuriuos mes gal nepagalvojame, o jei pagalvojame, neturime nuomonės.
Pavyzdžiui, Gintaro Varno „Tiksinčios bombos” atvejis. Labai norisi kalbėti apie tas baisias ligas – AIDS, epilepsiją. Ar visuomenė turi nuomonę apie tai? Ar turime nuomonę apie gėjus? Turime, bet gal ji gali pasikeisti?
– Iki šiol nepriklausote jokiai teatro trupei?
– Nepriklausau. Turėjau pasiūlymų, buvau susigundžiusi, po to pagalvojau: o kam? Dvidešimt metų nepriklausiau jokiai trupei ir buvo gerai. Kas pasikeis nuo to, kad tapsiu etatine aktore?
Man atrodo, menininkas turi būti neįsipareigojęs jokiai įstaigai. Kad jis galėtų rinktis ir jį galėtų rinktis.
Jei priklausai vienai trupei, toji trupė tau ir turėtų būti prioritetas. Tačiau pas mus taip nėra – etatiniai ir neetatiniai aktoriai laksto į visas puses.
– Ar su studentais kalbatės apie filmavimąsi serialuose? Formuojate jų nuomonę?
– Nesakau jiems, kad to negalima daryti. Tiktai sakau, kas galbūt gali atsitikti. Nori ar nenori, televizija nejučia įtraukia. Problema yra greitas rezultatas, kurio ten reikalaujama. Filmavimo pamainos trumpos, viską reikia suspėti.
Tokią patirtį gavę aktoriai, net susidūrę su rimtais vaidmenimis, siekia greito rezultato. Kuo daugiau filmuojiesi serialuose, tuo sudėtingiau išsimušti iš vaidinimo su „keturiais stulpais”.
Man tokia aktorystė nėra įdomi. Man įdomus jausmų raibuliavimas.
Norėjo būti dainininkė, bet tapo aktore
V. Kuodytė, garsaus tenoro E. Kuodžio duktė, rinkdamasi profesiją iš pradžių rengėsi būti dainininke ir porą metų studijavo vokalą. Tačiau baigusi A. Latėno vadovaujamą kursą tapo viena įdomiausių šalies dramos aktorių.
Trys V. Kuodytės vaidmenys įvertinti Lietuvoje tuo metu aukščiausiu teatro apdovanojimu „Kristoforu”. Tai du darbai E. Nekrošiaus spektakliuose – Ofelija „Hamlete” ir Laumė „Makbete”. Trečiasis „Kristoforas” – už Portiją Koglen G. Varno režisuotoje M. Carr pjesėje „Portija Koglen” Kauno dramos teatre.
Daugiausia vaidmenų V. Kuodytė sukūrė E. Nekrošiaus ir G.Varno spektakliuose. Šiuo metu vaidina Ledi Makbet A. Latėno spektaklyje Jaunimo teatre, Atmintį G.Varno spektaklyje „Tiksinti bomba” (teatras „Utopia”), Nacionalinio dramos teatro spektakliuose „Šitas vaikas” ir „Muzika 2”, Idioteatro spektaklyje „Karo dievas” (rež. D. Kazlauskas).
Vaidino filmuose „Sūrininkas” (AXX programa), „Perpetuum mobile” (rež. V. Navasaitis), „Balkonas” (rež. G. Beinoriūtė), „Tyli naktis” (rež. M. Martinsonas).
