Į juodą sklidiną skysčio rezervuarą paguldomas jaunas vyras. Ant jo galvos – šalmas su daugybe laidelių, perduodančių signalus protingoms kompiuterinėms mašinoms, prie kurių budi baltais chalatais apsisiautę mokslininkai.
Dėžės dangtis užsidaro. Aklina tamsa prasideda eksperimentas: kelionė į kito – komos ištikto žmogaus sąmonę.
Realistinė, buitinė plotmė, kurioje iki šiol sėkmingai klostėsi jaunojo eksperimentuotojo ir jo draugės Linos gyvenimas, lieka anapus ribos.
Į pirmąjį planą iškyla tai, kas nepažinu, bet kelia didžiausią susidomėjimą – jausmų, pojūčių, emocijų sfera, slypinti kažkur giliai po kūno audiniais ir lemianti ne visada logiškai paaiškinamus poelgius.
Kūniškumo išgyvenimo gelmės
Žinoma, galima teigti, kad gilinimasis į meilės anatomiją, siekis išnarstyti intymias asmenybės sritis ir paversti nematomus dalykus regimais vaizdais būdingas daugeliui kino menininkų.
Bet K. Buožytė, naudodama „amžinąjį” kūrybos šaltinį – žmogiškąsias aistras, vis dėlto ieško savitų būdų, kaip įgytą patirtį išreikšti netikėtai naujai.
Geriausiu Europos fantastikos filmu pripažinta „Aurora” (tarptautinis pavadinimas „Vanishing Waves”) įrodo, jog lietuvių autorių ignoruojamas žanras ne vien apriboja, bet ir leidžia kalbėti apie žmonių santykius, užslopintas fantazijas, bandymus išsilaisvinti iš sudėtingų, psichiką traumuojančių veiksnių.
Sąlygiškas „Auroros” pasakojimas įtraukia į sapniškai keistą pasaulį, kuriame susitinka Lukas (Marius Jampolskis) ir visiškai jam nepažįstama moteris (Jurga Jutaitė). Ji plūduriuoja tamsiuose vandenyse ir į bandymus ją atgaivinti atsako aistringu bučiniu.
Taip nuo lytėjimo ir grynai kūniško potyrio užsimezga erotiškas ryšys, nustelbiantis ne tokią jaudinamą gyvenimo kasdienybę, į kurią Lukas priverstas grįžti po kiekvieno vis ilgiau užsitęsiančio seanso.
Žinodamas, kad jam liepta vengti kontakto su bet kuo, ką sutiks „anapus”, Lukas slepia tikruosius rezultatus, mokslininkams atskleisdamas tik miglotą informaciją.
Tuo metu žiūrovams leidžiama sekti paskui tyrinėjimų objektą į siurrealistines erdves, kur jaučiama daug stipriau, nes racionalus protas ir įpročiai čia nebetenka galios.
Linkėjimai kino istorijai
Personažų smegenyse kilę elektrocheminiai impulsai – atviras, grynas nervas – panardina juos į svaigią savojo kūniškumo išgyvenimo situaciją.
Herojai apsikeičia tik keliomis frazėmis, veiksmas taip pat neskubrus, tad istorija pasakojama pasitelkus kinematografines priemones: vaizdą, aktorių vaidybą ir garsą.
Operatoriaus Felikso Abrukausko kamera fiksuoja neįprastus, sakytumei, „linčiškai” rėksmingus planus, kurie balansuoja tarp grožio ir bjaurumo, žaidimo ir siaubo, tikrovės ir fantazijos.
Prietemoje ir šešėliuose skendinčią namų teritoriją keičia 7-ojo dešimtmečio interjerą primenanti mokslinių bandymų erdvė, o pastarąją – dekoratyvi, tačiau deformuota, kitąkart net iki haliucinacinių abstrakcijų sutirštinta vaizdinių sfera.
Filme nepaprastai daug nuorodų į kino istoriją.
Tarkime, „romantiška” scena ant jūros kranto, kai herojai stebi spalvingą futuristinį laumžirgį, ryjantį savo paties išmatas, primena Davido Cronenbergo fikcijas ir jo mutavusius vabzdžius.
Komos ištikta Aurora – tarsi Pedro Almodovaro trapios sielos dama iš filmo „Pasikalbėk su ja”.
Šios damos negalia sužadina priešingos lyties smalsumą ir geismą, o tai suteikia dingstį kalbėti apie pragaištingą jo prigimtį, susijusį su psichoanalitikų mintimi, kad anapus malonumo visuomet glūdi universalus mirties instinktas.
Vidinė „Auroros” personažų kelionė į sąmonės užkaborius – to „mąstančio sąmonės vandenyno” tyrinėjimai bei aplinka, kurioje veikia mokslininkai – vėlgi gali būti suprantama kaip užuomina į Andrejaus Tarkovskio „Soliarį”, sukurtą prisiminus Stanley Kubricko filmą „2001 metų kosminė odisėja”.
Kruopštūs sprendimai
K. Buožytė aklai neseka tuo, kas jau atrasta ir ne kartą parodyta. Jos kuriama tragiškos meilės istorija, pagrįsta prisiminimų ir svajonių logika, stebina netikėtais sprendimais, išgryninta ir paveikia kadro estetika, iki smulkmenų apgalvotomis detalėmis.
Tokia precizika, drįsčiau teigti, ilgą laiką buvo pamiršta lietuvių kine, tad padėkoti turbūt reikėtų ir tarptautinei filmavimo komandai bei vizualinės stilistikos režisieriui, scenarijaus bendraautoriui Bruno Samperiui bei kompozitoriui Peteriui von Poehlui, kurio garso takelis sustiprina niūrią, elegišką „Auroros” nuotaiką.
J. Jutaitės Aurora – prikaustyta prie lovos ar išgyvenanti buvusios ir iš naujo patiriamos meilės, kaip paties žmogiškiausio jausmo, galią – perteikia turbūt didžiausią jausmų ir nuotaikų amplitudę.
M. Jampolskio herojus kitoks, jis greičiau primena kiek cinišką savimylą, kurį traukia nežinomybė ir magiškas nuotykis. Tačiau jam lemta patekti į laužytų konstrukcijų vidų, suvokti savo artumą kitam žmogui ir dėl to keistis.
Filmo finalas – romantiškas dviejų pažeidžiamų ir netvarių, įkalintų kūno nuogume būtybių pripažinimas, o galbūt liudijimas prieš pasaulio tamsą.
Taip pat tai ir atsisveikinimas, reikalingas tam, kad vienas gyventų, o kitas išnyktų nutraukdamas pernelyg skausmingą patirčių grandinę.
