Kiek kultūros paveldo objektų turi suniokoti gaisrai, kad iš esmės pasikeistų paveldosaugos sistema? Ar bet kokių knygų skaitymas – panacėja?
Ar politikams dera kištis į meno kūrinius, nors ir skandalingus? Ar Vilnius ateityje išties gali tapti operos Meka? Ar nacionalinis muziejus – tinkamiausia vieta politikų posėdžiams?
Šie klausimai gal kils skaitytojams, prisiminusiems svarbius 2012-ųjų įvykius.
Metų stebuklai
Praėjusį sausį kilęs gaisras Tytuvėnų bažnyčioje ir vienuolyne apnuogino apverktiną padėtį šalies paveldosaugos sistemoje, kuri, kaip pasirodė, laikosi ne ant tvirtų įstatymo, o ant sutrūnijusių atsitiktinumo pamatų.
Maldose dėkodami už ugnies pernelyg nesuniokotą bažnyčią parapijos tikintieji pusbalsiu kalbėjo ir apie didesnius stebuklus.
Tarkime, apie tai, kad vienuolyno muziejuje, netoli kurio ir buvo gaisro židinys, po ugnies siautėjimo nerasta ne tik išsilydžiusio aukso ir sidabro pėdsakų. Išgaravo net karščiui atsparūs brangakmeniai, kuriais buvo išpuoštos čia eksponuotos monstrancijos, taurės.
Tytuvėniškius stebino ir staiga atmintį praradę paveldosaugininkai, kurie per iškilmes ansamblyje viešai grožėjosi čia eksponuojamais lobiais, o po gaisro pareiškė nieko negirdėję apie vienuolyne rodytas vertybes.
Po ankstesnių Labanoro bažnyčios ir kitų kultūros paveldo objektų gaisrų, pražudžiusių vertingų paveikslų ir kitų brangenybių, paveldosaugininkai kaltino gaisrininkus, kad šie jų nepasikvietė į pagalbą. Šį kartą budrūs vertybių sergėtojai, nors ir buvo pakviesti, visuomenės ir vėl nenustebino gausiais įkalčiais.
Gruodžio viduryje britai nuteisė šešis lietuvius, plėšusius bažnyčių stogus ir gabenusius šviną į metalo supirktuves. Tam užteko pirštų atspaudų ant lenkiško alaus skardinės.
Įdomu, kokių įkalčių reikia Lietuvos teisėsaugai ir paminklosaugai, kad pripažintų, jog kaltininkai – ne Tytuvėnų ansamblio muziejui eksponatus skolinę kunigai, o jį padegę vagišiai? Tai greičiausiai prilygtų dar vienam stebuklui.
Metų skaitytojai
„Padarykime Lietuvą daugiausia skaitančia šalimi Europoje”, – per televiziją pastaruoju metu plyšauja finansininkas Gitanas Nausėda, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, disko metikas Virgilijus Alekna, kiti nusipelnę šalies skaitytojai.
Šios socialinės reklamos, užsakytos leidyklos „Alma littera”, žinutę galima suprasti paprastai – jei daugiau skaitysi, ne tik būsi protingas ir turtingas kaip G.Nausėda, bet ir savo tėvynei padėsi pasiekti rekordą.
Tik kas šalyje pasikeistų, jei staiga visi, siekdami rekordo, šešeriems metams palinktų prie telefonų knygų arba prie didžiosios dalies minėtos leidyklos leidžiamos menkavertės lektūros? Sustotų troleibusai, konvejeriai, apžvalgos ratai, pažanga.
Juokai juokais, bet pastaruosius kelerius metus pūtęsis požiūrio į skaitymą kaip į vaisto nuo visų ligų burbulas šiemet atsidūrė ties pavojinga sprogimo riba.
Štai „Alma littera” projekto „Augu skaitydamas” paskatinta vienuolikmetė per vasarą perskaitė 146 knygas – kone po dvi knygas per dieną! Jei ji ir toliau šitaip atkakliai stengsis šaliai padėti siekti rekordo, tikrai susipyks ne tik su tikrovės jausmu, bet ir su protu.
Paradoksalu, kad Lietuvoje kuo toliau, tuo daugiau kalbama apie neabejotiną knygų skaitymo naudą, bet vis mažiau diskutuojama apie tai, kurias knygas naudinga skaityti, o kurios tik duoda leidykloms pelno, kaip ugdyti atidų, o ne greitąjį skaitymą, kaip pajusti skaitymo malonumą, o ne perverstų puslapių rekordo džiaugsmą.
Juk kažin ar girtumėtės kaimynams, jei jūsų dešimtmetis sūnus visa galva panirtų į Adolfo Hitlerio „Mano kovą” originalo kalba? Net jei dėl to ir pretenduotų į kokį nors rekordą.
Metų citata
„Ponai menininkai, jeigu mūsų kultūros ministras (Arūnas Gelūnas. – Red.) yra toks laisvamaniškas žmogus, tai gal pabandykime atlikti tokį performansą – pietaujančiam prišlapinkite į lėkštę ir pasakykite, kad tai yra jūsų meninė saviraiška. Pažiūrėsime, ar jam tai patiks”, – spalio pradžioje prieš Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją” piktinosi konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.
Jei šie žodžiai būtų buvę ištarti, tarkime, Šiuolaikinio meno centre, visi būtų leipę iš juoko, bet jie nuskambėjo Seimo salėje, kurioje šiemet bene pirmąsyk per istoriją taip aršiai buvo aptariamas meno kūrinys.
Ar tai reiškė, kad šalies politikams parūpo spektakliai, knygos, paveikslai? Anaiptol. Artėjo rinkimai, reikėjo kuo ryškiau pasirodyti. Čia pasitaikė puiki proga. Festivalis „Sirenos” ir Nacionalinis dramos teatras, gal ir kiek persistengdami, į visas puses mėtė jauką, kuriuo bandė sudominti, privilioti, paerzinti galimus žiūrovus. Gal planuotai, o gal ir ne, bet užkibo ir politikai.
Seime pasigirdo cenzūros laikų leksika. Visuomenė irgi suskilo į dvi dalis. Užvirė spektaklis už scenos ribų. Prieš teatrą iškilo barikados, kad saugiai jaustųsi ir vaidinantys aktoriai, ir juos pamatyti susiruošę žiūrovai.
Vaidinimas vyko tvyrant įtemptai tylai, kurią vainikavo plojimai. Vieni R. Castellucci kūrinį vadino šedevru, kiti vidutinišku, bet retas kuris jame įžvelgė tyčiojimąsi iš šventų dalykų. Užsičiaupė ir Seimas, taip ir nesupratęs, kas buvo šio prieš R.Castellucci vaidinimą vykusio spektaklio režisierius.
Metų virusas
Kur pažvelgsi, visur operos. Klasikinės ir modernios. Populiarios ir eksperimentinės. Ilgos ir trumpos. Kino ekrane ir operos teatro scenoje. Koncertų salėje ir lauke. Atrodo, Lietuvoje, bent jau Vilniuje, šiemet kaip reikiant įsisuko operos virusas.
Didžiulis operos mėgėjų srautas ir toliau plūdo į Lietuvos operos ir baleto teatrą bei į transliacijas iš didžiųjų pasaulio operos teatrų šalies kino centruose.
Gyvai pasiklausyti operų muzikos pakvietė net kelios naujos kompanijos: Baltijos kamerinis operos teatras ir jo įsteigta Vilniaus operos studija, dainininkės Inesos Linaburgytės sumanyta Vilniaus kamerinė opera.
Naują veiklos etapą pradėjo ir režisierės Dalios Ibelhauptaitės suburta „bohemiečių” trupė, šiemet įkūrusi teatrą „Vilnius City Opera”. Tiesa, po kita vėliava įsitaisę „bohemiečiai” naujų didelių darbų greičiausiai imsis tik kitąmet, o šiemet vis dar matavosi išaugtus drabužius.
Simboliškai sudeginę praeitį ant Bekešo kalno jie pakartojo senus spektaklius su naujais artistais ir darsyk apsišvarino improvizuotame kalėdiniame duše traukdami širdžiai mielas arijas.
Baltijos kamerinis operos teatras tuo metu lyg tyčia perbėgo „Vilnius City Opera” kelią – pakvietė į naują barokinį spektaklį Valdovų rūmuose ir tarsi perėmė „bohemiečių” sumanymą tęsti senąsias Vilniaus operos tradicijas.
„Vilnius City Opera” tik planuoja apie virsmą eksperimentine kūrybos baze jaunimui, o jų konkurentai jau moko jaunuosius kursuose, kuriuose dėsto užsienio specialistai, Vilniaus operos studijoje stato spektaklį.
Šalies sostinė išties tapo kone operos Meka. Vilniaus kamerinė opera įgyvendina vyresniosios solistų kartos svajones. „Vilnius City Opera” renka išsibarsčiusius po pasaulį talentus ir kaupia jėgas lietuviams dar nematytų veikalų premjeroms – kasmet užsimojo parengti po dvi ar tris.
Užimta net eksperimentinės operos niša. Čia šeimininkaujanti nepriklausoma kūrybinė grupė „Operomanija” šiemet net išrado naują, bet kokioms negandoms atsparią „kralikinių” operų rūšį. „Operomanijos” rengiamas festivalis „Naujosios operos akcija”, reaguodamas į protus užvaldantį greičio kultą, pažėrė „nano-” formato (3–7 minučių) teatro eksperimentų.
Festivalyje buvo viršytas net pasaulinis operos trumpumo rekordas, priklausęs britų kompozitoriui Peteriui Reynoldsui – jo opera „Sands of Time” truko 3 minutes ir 34 sekundes.
Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė savo šmaikštų kūrinėlį „Grožis, sustabdantis laiką” įsigudrino sutalpinti į 3 minutes.
Jei šalyje užtektų išskirtinių balsų ir imtų kurtis meno agentų cecheliai, lietuviškam operos fabrikui, atrodo, nieko netrūktų.
Metų eksponatai
Kaip miestų gatves nuklojantis sniegas kiekvienų metų žiemos pradžioje tampa netikėtumu už jo valymą atsakingoms tarnyboms, taip ir politikams šiemet visai netikėtai paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra padoraus konferencijų centro, tinkamo aukščiausio lygio susitikimams ir reprezentaciniams renginiams.
Kur kitąmet rengti Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginius, ilgai svarstyti nereikėjo.
Tam labiausiai tinkama pasirodė sostinėje įsikūrusi Nacionalinė dailės galerija, kurios erdvės šešiems 2013 metų mėnesiams bus paverstos posėdžių salėmis.
Kažin kaip atrodytų, pavyzdžiui, Prancūzija, jei dėl pirmininkavimo staiga uždarytų Luvro muziejų ar Pompidou centrą?
Vilniaus dailės gyvenimas politikams pusmečiui įsikūrus pagyrimų dėl įdomios architektūros sulaukusiame Nacionalinės dailės galerijos pastate greičiausiai neapmirs.
Gal net pavyks kaip kompensaciją išsiderėti nors kiek padoresnį Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamų parodų finansavimą?
O gal vertėtų ir Europos politikų posėdžius reklamuoti kaip vieną Nacionalinės dailės galerijos parodų?
Pažiūrėti į gyvus eksponatus iš Briuselio žiūrovai greičiausiai plūste plūstų.
