Ambicingi režisieriai esą neranda nuvalkiotuose operečių siužetuose medžiagos konceptualiems pastatymams, balsingi dainininkai nemėgsta klastingų partijų, patyrusiems melomanams nuobodu klausytis panašių kaip du vandens lašai melodijų, o kompozitoriai jau seniai atsižegnojo nuo šio žanro.
Operetė, regis, neturi sąjungininkų, tad turėtume pagaliau jai mandagiai padėkoti ir palydėti į garbingą muzikos istorijos archyvą, kur ilsisi retkarčiais profesionalių atsidavusiųjų atgaivinami viduramžių motetai ar keliaujančių trubadūrų dainos.
Į LNOBT grįžo ir V. Noreika
Pasirodo, klystame. Pavėlavęs ir mutavęs kapitalizmas bei naujasis elitas Lietuvoje – tinkamiausia terpė iš naujo įkaisti Vienos operetės kraujui. Tariami žanro minusai – standartizuoti personažai ir situacijos – tampa pliusais, nes naujoji publika be vargo atpažįsta savojo gyvenimo atributus, jai nereikia nejaukiai gūžtis, kad ko nors nesupranta. Viską supranta ir džiūgaudama prapliumpa smagiomis katutėmis!
„Šikšnosparnis” – viena iš negausaus sąrašo operečių, išlikusių repertuaruose nuo pat žanro klestėjimo laiko XIX a. antrojoje pusėje. Bet jį nelengva suaktualinti dėl siužeto klišių, suaugusių su epocha. Tad teisingas (saugus?) kelias – rinktis tradicinį pastatymą suteikiant jam stilingų, šiuolaikiškų vaizdinių akcentų.
Taip nutarė „Šikšnosparnio” režisierius Gediminas Šeduikis ir užsimojo dar daugiau – kartu su muzikiniu pastatymo vadovu, dirigentu Martynu Staškumi J.Strausso partitūrą papildė šiuolaikiškais muzikiniais intarpais. Kad publikai neprailgtų antrojo veiksmo kaukių balius pas kunigaikštį Orlovskį (puikus Jovitos Vaškevičiūtės vaidmuo), į spektaklį jie įtraukė stilistiškai margų inkliuzų.
Personažų pokalbius lydėjo rafinuotos ir atsargios pianisto Felikso Zakrevskio improvizacijos (visai kaip geruose gerų vilniečių vakarėliuose) ir neaprėpiamos įvairovės reviu – „pas de deux” iš Piotro Čaikovskio „Spragtuko”, puikiai Jeronimo Miliaus atlikta „Scorpions” baladė, smagi daina „Volare” iš „Gipsy Kings” repertuaro.
Pastarąją lietuviškai padainavo netikėtai į didžiąją sceną po didžiojo atsisveikinimo sugrįžęs Virgilijus Noreika, kuris dargi kartu su savo ilgamete partnere Irena Milkevičiūte iš visų jėgų užtraukė „Užstalės dainą” iš šviesaus atminimo naujametės „Traviatos”.
Štai kur opiumas liaudžiai, atsiprašau, elitui! Teatras net padėjo publikai sutaupyti – už tą pačią kainą ji gavo gabalą šventinio „Siemens” arenos repertuaro, tad atsidėkojo griausmingomis ovacijomis.
Nupešiojo J. Straussui kailį
Tokiame nuostabiame statytojų ir publikos sąmoksle kritikui nebuvo ką veikti.
Jaučiausi kaip piktasis Vienos kritikas Eduardas Hanslickas, puldinėdavęs spaudoje Johannesą Brahmsą, Richardą Wagnerį, Gustavą Mahlerį, o ypač skalbęs kailį valsų karaliui J.Straussui.
Tačiau šių eilučių autorė imasi gelbėti J. Strausso kailį, statytojų nupešiotą ir apsmaigstytą svetimomis plunksnomis.
Buvo gaila žiūrėti į „Šikšnosparnio” personažus, besiklausančius rokerio, bandančius oriai atrodyti su Bydermejerio stiliaus kostiumais ir į taktą mosuoti vėduoklėmis.
Tačiau reviu atlikėjai nė nesivargino jiems padėti, kitaip tariant, dainuoti, šokti, žavėti. Jie stengėsi patikti LNOBT publikai, o ne Orlovskio svečiams. Todėl J. Strausso spektaklis sustojo kaip įstrigusi vaizdajuostė. Būūū!
Skambesys buvo geras
Pagiriamąjį žodį tariu kostiumų dailininkei Agnei Kuzmickaitei už puikius kostiumų siluetus ir ypač skoningą spalvinę gamą. Taip pat verta pagirti scenografijos ir šviesų dailininką Andu Dumitrescu (Rumunija) už esminį spektaklio koncepcijos įgyvendinimą.
Kadangi orkestras griežė beveik darniai, nepaisant premjeroms būdingų slystelėjimų, galima pagirti ir dirigentą, tačiau dėl minėtojo reviu būsiu nuosekli kaip E. Hanslickas.
Didžiąja spektaklio sėkme tapo Guntos Davidčukos debiutinis Adelės vaidmuo. Tokios žavios, artistiškai paslankios ir vokaliniu požiūriu preciziškos Adelės galėtų geisti ir Vienos publika.
Rozalindos vaidmeniu debiutavo taip pat karjerą pradedanti Viktorija Miškūnaitė.
Gražaus tembro, gerai išlygintas dainininkės sopranas nuteikia optimistiškai, tačiau Rozalinda reikalauja ir didelės sceninės patirties.
Kitaip tariant, gera Rozalinda – tai gera Adelė po dešimties metų. Tad klausimas statytojams: ar būtina pradedančią artistę išbandyti ugnimi?
Andriui Rubežiui pavyko sukurti grafą Aizenštainą, Rafailui Karpiui – advokatą Blindę, Ramūnui Urbiečiui – notarą Falkę. Vokaliniu požiūriu bendras solistų ir choro skambesys buvo geras. Kai kur net labai geras.
O štai judesio kultūra – šis beveik esminis operetės įnoris – išdavikiškai apnuogino ne Vienos valso, o klumpakojo ir kepurinės genetinį kodą.
Neprilygstamas žanro pavyzdys
J. Straussas sukūrė 16 scenos veikalų. Pasaulyje dažniausiai rodomos operetės „Šikšnosparnis” ir „Čigonų baronas”.
Kompozitorius operetę sukūrė per 42 vasaros dienas 1873 m. Premjera įvyko 1874 m. teatre „An der Wien”. Autoriui esant gyvam ji buvo pastatyta 200 teatrų.
„Šikšnosparnis” ir šiandien yra dažniausiai statoma operetė pasaulyje. Rampos šviesą ji išvydo net Indijoje ir Australijoje. Vien šį sezoną kūrinys rodomas daugiau nei 40 pasaulio teatrų.
1980 m. „Šikšnosparnį” į LNOBT sceną atvedė dirigentas J. Aleksa ir režisierė V. Mikštaitė. Šis spektaklis gyvavo daugiau nei 20 metų.
