„Dirbdamas LNOBT stebėjausi, kodėl spektaklių kūrėjai nepanaudoja scenos techninio arsenalo, į kurį investuoti milijonai. Juk tai svarbus režisieriaus darbo instrumentas. Aš pats labai domiuosi teatro technika ir jos panaudojimo galimybėmis”, – kalbėjo 28 metų režisierius Gediminas Šeduikis, netrukus debiutuosiantis LNOBT.
Gediminas žada tai įrodyti savo pirmuoju darbu didžiojoje operos scenoje – naujamečiu „Šikšnosparniu”, kuris turėtų atskleisti brangiai teatrui kainavusias, bet nepanaudotas scenos technines galimybes.
– Jūs tik pernai pradėjote savarankišką režisieriaus karjerą, o imatės antros operetės. Jaučiate šio žanro trauką? – paklausiau G. Šeduikio.
– Tai atsitiktinumas. Pirmąją operetę – Johanno Strausso „Čigonų baroną” – Kauno muzikiniame teatre režisuoti man buvo nelengva iš dalies dėl to, kad nesu operetės aistruolis – teko ją prisijaukinti ir pamėgti. Kur kas geriau sekėsi toje pat scenoje rengti debiutinę „Liučiją di Lamermur”.
Nelengva ir dabar statyti „Šikšnosparnį”, nors ši operetė apimtimi, dramaturgija ir muzika artima operai. Tačiau jos siužetas painus kaip Agathos Christie detektyvas.
Prireikė kelių savaičių, kad su solistais išnarpliotume personažų dramaturgines linijas, psichologiją ir elgesio motyvus. Jei šiame etape padarytume klaidų, vėliau jas būtų keblu ištaisyti. Be to, norėjosi įlieti į kūrinį ir savo interpretacinių niuansų. Tikiu, kad žiūrovai mėgsta iššūkius ir sugebės perskaityti spektaklyje užkoduotas mintis.
Daugialypis, polifoniškas „Šikšnosparnio” siužetas – bene didžiausia šios operetės intriga. Aišku, jai būdingas ir išorinis grakštumas, lengvumas, bet kūrybinei komandai buvo svarbesni kiti dalykai.
– Ėmėtės originalios „Šikšnosparnio” versijos. Kuo ji skirsis nuo anksčiau matytos LNOBT?
– 1980-ųjų spektaklio kalbamieji tekstai buvo rusiškos redakcijos, neautentiški, su prikurtais epizodais. Dabar kalbamuosius tekstus iš vokiško originalo išvertė Antanas Gailius.
Atsisakėme ir kai kurių nereikšmingų originalo scenų. Turbūt dar niekas nėra pastatęs „Šikšnosparnio” be kupiūrų – tokia versija apimtimi prilygtų Richardo Wagnerio „Valkirijai”. Mums buvo svarbu suteikti scenos veiksmui guvų ritmą, kad spektaklis publikai neprailgtų.
– Ar jums padėjo tai, kad gerai pažįstate LNOBT sceną, daug joje dirbote kaip kitų režisierių asistentas?
– Domiuosi techninėmis teatro galimybėmis – scenos, apšvietimo įranga, kuri yra svarbus režisieriaus darbo instrumentas. „Šikšnosparnyje” pirmą kartą po LNOBT scenos rekonstrukcijos maksimaliai panaudosime jos galimybes.
Seniai buvau nutaręs išbandyti scenos ratą ir žiedą, jei tektų šiame teatre savarankiškai kurti spektaklį.
Ratas ir žiedas – tai pakylos scenos centre, kurios gali suktis į abi puses nepriklausomai viena nuo kitos.
Mes su scenografu Andu Dumitrescu ratą ir žiedą savo kūryboje naudosime pirmą kartą – džiaugiamės jais kaip vaikai nauju žaislu.
– Kodėl savo spektaklių bendraautoriu pasirinkote rumunų dailininką A. Dumitrescu?
– Susipažinome prieš penkerius metus rengdami pasaulinę Peterio Eötvöso operos „Meilė ir kiti demonai” premjerą Glaindborno festivalyje Didžiojoje Britanijoje. Tapome gerais bičiuliais.
Man priimtinas Andu braižas ir konceptualus mąstymas. Jei sumanau panaudoti scenoje vieną ar kitą daiktą, jis visuomet paklausia: „Kam?” Andu kiekvieną scenos objektą sieja su konkrečia funkcija.
„Šikšnosparnyje” didelio konceptualumo nesiekėme. Tai spektaklis apie žmogiškus jausmus. Neatsitiktinai į kūrybinę komandą buvo pakviesta mados dizainerė Agnė Kuzmickaitė. Jos sukurti kostiumai suteiks kūriniui moteriško švelnumo, puošnumo, elegancijos, įlies personažams gyvybės.
– Neslepiate, kad esate savamokslis režisierius – iš pradžių studijavote fortepijoną, vėliau teatrologiją. Ar kurdamas teatre nejaučiate išsilavinimo spragų?
– Man netrukdo tai, kad neturiu režisieriaus diplomo. Esu asistavęs daugybei įdomių kūrėjų, tarp jų – Davidui Aldenui, Robertui Wilsonui, Mariuszui Trelinskiui, Eimuntui Nekrošiui. Tai suteikė naudingų įgūdžių. Amato atžvilgiu nemažai išmokau ir iš Dalios Ibelhauptaitės, su kuria nuolat dirbame „bohemiečių” trupėje.
Kol kas mano braižą apibūdinti sunku, nes visi darbai yra labai skirtingi.
Kaip teisingai pasakė E. Nekrošius, teatro režisieriui neegzistuoja patirtis: kiekvienas kūrinys diktuoja savas žaidimo taisykles. Ir aš kaskart pradedu nuo nulio – sprendimus padiktuoja muzika.
Atstovauju jau ketvirtajai muzikantų kartai savo šeimoje, visada žavėjausi teatru. Tad kurdamas muzikiniame teatre jaučiuosi savo rogėse. Man pasisekė sujungti du svarbiausius savo gyvenimo dalykus – muziką ir teatrą. Apie ką geresnio galėčiau svajoti?
Greta meistrų dainuos jaunimas
J. Strausso „Šikšnosparnis” LNOBT statomas ne pirmą kartą. 1980 m. šį kūrinį į didžiąją operos sceną atvedė dirigento J. Aleksos ir režisierės V.Mikštaitės duetas.
Naujosios „Šikšnosparnio” versijos kūrybinėje komandoje – M. Staškus (muzikinis vadovas ir dirigentas), J. Geniušas (dirigentas), G. Šeduikis (režisierius), A. Dumitrescu (scenografijos ir šviesų dailininkas), A. Kuzmickaitė (kostiumų dailininkė), E. Stundytė (choreografė), Č. Radžiūnas (choro meno vadovas).
Operetės vaidmenis rengia net trys solistų sudėtys. Greta patyrusių scenos meistrų pasirodys jauni, profesinę karjerą tik pradedantys artistai. Pagrindinį ketvertą – Aizenštainą, jo žmoną Rozaindą, jos tarnaitę Adelę ir išdaigininką Falkę – skirtingose sudėtyse įkūnys A. Rubežius, R. Šilinskaitė ir J. Stupnianek, G. Davidčuka ir I. Zelenkauskaitė. Kartu su jais šiuos vaidmenis rengia scenos jaunimas – J. Sakalauskas, V. Miškūnaitė, J. Lopetaitė.
