Su Vilniaus pašonėje esančiu savitu ir įdomiu kultūros paminklu supažindina Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Atraskime savąjį paveldą: Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943”.
„Net dauguma mano kolegų dailės istorikų iki šiol yra nematę Lentvario tapybos ir nežino, kad prie pat Vilniaus yra toks įdomus meno ir istorijos paminklas”, – žvelgdama į nedidelę, tačiau jau ne vieną tyrinėtoją suintrigavusią ekspoziciją kalbėjo parodos kuratorė menotyrininkė G.Jankevičiūtė.
Užbaigė per karą
Tyrinėdama karo metų Lietuvos dailės istoriją ji ypač susidomėjo dviem didžiausiais XX a. pirmosios pusės monumentaliosios tapybos kompleksais – Lentvario ir Perlojos bažnyčiomis.
Neįtikėtina, bet abiejų bažnyčių dekoravimo darbai buvo užbaigti pačiame karo įkarštyje 1942–1943 metais. Nepaisant to, kad visos žaliavos, reikalingos freskoms nutapyti, buvo vadinamosios strateginės žaliavos, kurios naudotos tik karo reikmėms.
„Dailininkų sąjungos archyve galima pamatyti, kad tuo metu kiekviena dažų tūbelė buvo skirstoma pagal sąrašus. O čia – dažų pigmentai, kalkės, tinkas, pastoliai, vinys”, – vardijo kuratorė.
Lentvario bažnyčios puošyboje yra mažiau pasipriešinimo karui simbolikos nei Perlojos bažnyčioje. Mat Perlojoje ir parapija buvo lietuviška, ir užsakovas lietuvis, todėl ten galima rasti ypač daug nacionalinių motyvų. Išrašyti Lietuvos ir ateitininkų himnai, yra ir Vytauto Didžiojo portretas, ir Vyčiai.
Akivaizdu, kad abiejų bažnyčių interjerus kūrę tie patys žinomi Vilniaus lenkų dailininkai, kuriems vadovavo Jurgis Hoppenas, simpatizavo tai antikarinei programai, todėl mielai nutapė visus tuos simbolius.
Ir lietuviai, ir lenkai ilgėjosi nepriklausomos Lietuvos, nes nacių okupacija nepatiko nei vieniems, nei kitiems.
Lentvario bažnyčioje vykusių darbų rangove buvusi lietuviška įmonė „Statyba” karo metais rekonstravo ir Vinių bei metalo vielos fabriką Lentvaryje. Tame fabrike ji įdarbino ir visus bažnyčią puošusius Vilniaus dailininkus, kad jie turėtų legalų darbą, gautų produktų korteles. Išnyko ir grėsmė būti paimtiems į Reicho darbo tarnybą.
Grafienė siuvinėjo bažnyčiai
Lentvario bažnyčios archyve išlikę įvairiausi Vilniaus ir jo apylinkių įmonių, krautuvėlių, amatininkų atsiskaitymo dokumentai – kiek netikėta, bet neabejotinai labai įdomi parodos dalis.
Tai ne tik to meto grafinio dizaino pavyzdžiai, bet ir istorinės nuorodos, leidžiančios pažinti XX a. pradžios kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, sužinoti, kokioje sostinės vietoje tos įmonės buvo įsikūrusios ar kiek tuo metu kainavo medžiagos, paslaugos.
„Paroda įdėmiam žiūrovui gali papasakoti ne vieną istoriją.
Viena jų – visai netikėtai tyrimo eigoje atsiradusi Vilniaus ir jo apylinkių krautuvių ir pramonės įmonių istorija. Kita istorija atskleidžia kultūros ir kasdienio gyvenimo modernizaciją: kaip gyveno Vilniaus krašto provincija iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo”, – sakė kuratorė G.Jankevičiūtė.
Nueinančios aristokratų kultūros pėdsakai geriausiai matyti toje ekspozicijos dalyje, kur rodomi liturginiai drabužiai. Tai aukso siūlais siuvinėtas arnotas su Tiškevičių herbais. Taip pat prabangus, sidabriniais siūlais siuvinėtas juodo aksomo gedulingų mišių komplektas, kurį savo laidotuvėms bažnyčiai padovanojo Vladislovas Tiškevičius.
Čia pat ir Užutrakio grafienės Jadvygos Tiškevičienės iš šilkinių audinių skiaučių (gal buvusių puošnių suknelių dalių) pasiūti arnotai. Užutrakio dvare atrasta nuotrauka, kurioje ji sėdi miegamajame ir juos siuvinėja.
Iki Pirmojo pasaulinio karo svarbiausia Lentvario institucija išliko dvaras. Pagrindinius sprendimus priimdavo ir jų įgyvendinimą finansuodavo grafas.
Tarpukario metais Tiškevičių finansinis pajėgumas buvo daug menkesnis, bet išaugo parapijos reikšmė. Iškilo ir naujieji mecenatai. Parodoje rodomi liturginiai indai, kuriuos bažnyčiai užsakė Ginterių šeima.
Neatsiliko nuo Europos madų
Lentvaris nebuvo pernelyg nutolęs nuo Vilniaus ne tik dėl geležinkelio, bet ir dėl Lentvario dvarininkų, kurie buvo labai išsilavinę ir plačių pažiūrų žmonės.
Vienas bažnyčios mecenatų – V.Tiškevičius dėl savo politinių pažiūrų Rusijos imperijos laikais dažnai važiuodavo į užsienį. Kai tik caro valdžia imdavo lipti ant kulnų, jis susiruošdavo į kelionę.
„V.Tiškevičius keletą metų yra gyvenęs Milane, buvo atidaręs net gana garsų antikvariatą, bendravo su tenykščiais šviesuoliais. Todėl nenuostabu, kad jo užsakytas Lentvario bažnyčios projektas – tuo metu Europoje ypač madingo istorizmo stiliaus.
Ypač Milane istorizmas buvo madingas, nes tuo metu restauruota Sforcų pilis, įvairios bažnyčios. Neatsitiktinai Lentvario bažnyčios prototipu tapo XV a. Milano dominikonų Švč.Mergelės Marijos Maloningosios bazilika, garsėjanti Leonardo da Vinci freska „Paskutinė vakarienė”, – pasakojo G.Jankevičiūtė.
Ji įsitikinusi, kad ir istorizmo stiliaus pastatai, ir tuo pat metu vykęs savojo barokinio bei klasicistinio paveldo gaivinimas byloja, jog Vilnius integravosi į didžiąją klasikinę europinės kultūros tradiciją.
Tiškevičiai ir popiežiaus dovana
1850–1855 m. Lentvario valdą įsigijo grafas J.Tiškevičius. 1858–1862 m. Lentvaryje įrengta Peterburgo–Varšuvos geležinkelio stotis. Miestelis išaugo, jo pakraštyje iškilo neogotikinio stiliaus J.Tiškevičiaus rezidencija. 1891 m. Lentvario valdą paveldėjo jauniausias J.Tiškevičiaus sūnus Vladislovas.
1892 m. V.Tiškevičius vedė M.K.Liubomirską, rekonstravo rezidenciją, pertvarkė parką ir nusprendė statyti bažnyčią. Mat arčiausia buvo tik Trakuose. 1898 m. Vilniaus generalgubernatorius davė leidimą įrengti laikinąją koplyčią Lentvario dvare. O 1905 metais leista statyti ir mūrinę bažnyčią.
1906 m. įkurta Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai parapija. Bažnyčios projektas užsakytas jaunam italų architektui iš Milano Orsino Bongi.
1911 m. grafienė M.K.Tiškevičienė dovanojo žemės sklypą bažnyčios statybai ir parapijos reikmėms. Iki Pirmojo pasaulinio karo išmūrytos sienos siekė šoninių navų aukštį. 1915 m. vokiečių kariuomenė išardė pastolius ir nusavino paruoštas statybines medžiagas.
1919 m. statyba atnaujinta. O 1926 metais surengtos bažnyčios šventinimo iškilmės. Per jas virš altoriaus pritvirtinta XVII a. sukurta Nukryžiuotojo skulptūra – popiežiaus Pijaus XI dovana. Su popiežiumi V.Tiškevičius susipažino 1919 metais, kai būsimasis popiežius lankėsi Vilniuje.
1933 m. Lentvario klebonu paskirtas K.Kulakas pradėjo naują bažnyčios statybos ir įrangos darbų etapą. Darbus prižiūrėjo ir kai ką pirminiame projekte koregavo Stepono Batoro universiteto profesorius, žinomas Vilniaus architektas S.Narembskis.
1935 m. baigta varpinės statyba. O 1938 m. M.K.Tiškevičienės lėšomis šiaurinėje bažnyčios pusėje įrengta Tiškevičių koplyčia. 1941 m. bažnyčioje įtaisyti vargonai. 2004 metais juos pakeitė iš Lentvario kilusios lenkų operos primadonos T.Žylis-Garos dovanoti vargonai.
1942 m. klebono K.Kulako iniciatyva pradėti bažnyčios dekoravimo darbai. Juos atliko žinomo Vilniaus dailininko J.Hoppeno vadovaujama dailininkų grupė. Darbų rangovas – lietuviška bendrovė „Statyba”. Darbai baigti 1943 m.
