Jam Nacionalinė premija skirta už konceptualų architektūros erdvių suvokimą, už šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą. Pastaraisiais metais architekto ir jo suburtos komandos darbai – ne tik Žalgirio arena Kaune, bet ir Šiaulių arena, Kauno Prisikėlimo bažnyčios aikštės sutvarkymas. Lėtai juda į priekį ir Šilainių bažnyčia.
Architektas prisipažino, kad naujoji Žalgirio arena Nemuno saloje – pats sudėtingiausias ir įdomiausias projektas per visą jo kūrybinę karjera. Nors pasak jo, dar nėra buvę projekto, kurį įgyvendinus jam pačiam viskas naujame pastate patiktų. Visada galima rasti, kas padaryta ne taip.
“Labai sunku kurti tokį statinį, kurį galima apžvelgti iš visų pusių, iš didelio atstumo. Tuomet architektas – kaip nuogas: niekur nepasislėpsi, niekuo neprisidengsi. Viskas - kaip ant delno. Be to, Žalgirio arena visus nepaprastai domina. Nors tiesą sakant tikėjomės daug daugiau kritikos, nei sulaukėme.
Didžiausia sėkmė – kad pavyko tokį milžinišką pastatą gerai įkomponuoti visai atviroje vietoje. Juk jis turėjo neišsišokti, tapti organiška Kauno Naujamiesčio dalimi, o ne kažkokiu svetimkūniu.
Stengėmės, kad išorėje jis būtų kuklus, o viduje – emocionalus ir išraiškingas. Panašiai kaip žmogus, kurio išorė nekrenta į akis, tačiau susipažinus pamatai, kad jis labai dvasingas ir įdomus.
Juk būna ir atvirkščiai – žmogus išoriškai gražus, o kai pabendrauji – daugiau nebenori su juo turėti jokių reikalų. Tiesa, nesukūrėme ir kokio nors bjauraus pastato, o ar jis – gražus, paliekame spręsti žmonėms“, – pasakojo E. Miliūnas.
Paklaustas ar neplanuoja už premijos pinigus pasišildyti kokioje nors egzotiškoje šalyje, menininkas sakė, kad gal ir nuvažiuos į kokią netolimą šalį, pavyzdžiui, Latviją. Mat prieš dvejus metus jis patyrė insultą, ir dar neišnykęs paralyžius neleidžia nukeliauti kur nors toliau.
Nacionalinės premijos pinigus E. Miliūnas norėtų pasidalinti su architektais, su kuriais kartu dirbo. „Galėsime kartu praleisti kokį linksmą vakarą. Gal dar nusipirksiu kokį gerą tapybos darbą. Nors nesu kolekcininkas, tačiau labai mėgstu tapybą. Neturiu jokio noro kaupti kolekciją, bet labai smagu nuolat matyti tuos gražius paveikslus, kurie mane stipriai veikia", – linksmai planavo būsimas išlaidas architektas.
