Apdovanojimą menininkas pelnė už už modernios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvos dvasios kultūros židinio puoselėjimą.
Ramiame sostinės Jeruzalės rajone įsikūrę Vildžiūnų namai sovietmečiu buvo virtę režimo reikalavimams nepaklususių menininkų priebėga, o atgavus nepriklausomybę čia įkurtas skulptūrų sodas ir galerija.
Šie metai V. Vildžiūnui buvo kupini veiklos – su sūnumi Kunotu (taip pat skulptoriumi) jis lankėsi JAV. Pats stebėjosi, kad ne tik ištvėrė tokią ilgą kelionę, bet ir labai smagiai praleido laiką.
Kartu su sūnumi jie surengė dvi skulptūrų ir fotografijų parodas privačiose galerijose Kalifornijoje ir šalia Niujorko.
Pasibaigus Vankuverio šiuolaikinio meno bienalei V. Vildžiūno skulptūra „Barbora“ taip pat persikėlė į parką netoli Niujorko.
“Pirmą kartą pamačiau natūroje Kalifornijos universitetui ten besimokiusių ir dėsčiusių lietuvių dar 1978 metais padovanotą savo skulptūrą „Deivę-paukštę“. Šis universitetas turi vieną geriausių JAV skulptūrų kolekciją, taigi mano darbas pateko į vieną kompaniją su tokių garsenybių kaip Henry Moore‘as ar Jacques‘as Lipchitzas kūriniais.
JAV aplankėme ir daugybę įspūdingiausių skulptūrų parkų. Tarp jų ir garsųjį “Storm King” meno centrą, kurio skulptūrų parkas užima maždaug 300 hektarų. Tikrai karališka vieta. Įsitikinome, kad ir mūsų „Jeruzalės skulptūrų sodo“ ekspozicija visai nebloga – žinoma, gerokai mažesnė, bet kokybiška ir puikiai prisitaikiusi prie natūralios aplinkos”, – džiaugėsi menininkas.
Skulptūros patriarchas po devyniais užraktais neslėpė ir naujausių sumanymų. “Dabar stengiuosi užbaigti skulptūrą Vilniaus Lukiškių aikštės konkursui. Modelį reikia pateikti iki kovo mėnesio. Tai turėtų būti gana aukštas darbas iš nerūdijančio plieno – apie 15 metrų aukščio“, – juokėsi V. Vildžiūnas.
Per pastarąjį dešimtmetį Anykščiuose ir Kelmėje pastatęs įspūdingus paminklus laisvei – „Prisikėlimą“ ir „Baladę“ – skulptorius prisipažino, kad niekada gyvenime nemokėjo ilsėtis. Jo galvoje nuolat sukasi naujų darbų sumanymai, atsiranda vis naujų skulptūrų modeliai, kuriuos iš plieno lakštų suvirina sūnus.
„Vieno anglų menininko dirbtuvėje kabo užrašas, kad labai sudėtingi dalykai reikalauja iš tiesų daug pastangų, o neįmanomi dalykai – tik truputį daugiau. Tai man labai tinka. Nors sveikata sušlubavo kai buvau vos keturiolikos, bet vis tiek dirbau kiek galėjau, o kartais ir truputį
daugiau negu galėjau“, – prisipažino V.Vildžiūnas.
