Kai kuriems atrodo, kad sekso scenos apskritai neįmanoma aprašyti, todėl jie intymųjį personažų gyvenimą arba nutyli, arba vaizduoja tokiomis skurdžiomis užuominomis kaip sovietiniame kine. Kiti įsitikinę, kad pasaulyje nėra nieko paprasčiau nei aprašyti sekso sceną, todėl lieja tokias banalybes, kad neretam skaitytojui skruostai rausta.
Akivaizdu, kad britų literatūros žurnalas „Literary Review“, kasmet skiriantis premiją už prozoje blogiausiai aprašytą sekso sceną, tikrai turėtų ką veikti ir Lietuvoje. Tiesa, šios premijos skyrėjams per metus tektų perskaityti ir daugybę lietuviškų knygų, kuriose arba nėra nė vienos sekso scenos, arba sekso epizodai baigiasi dar prieš personažų lytinį aktą (ar jis tęsiasi skaitytojų galvoje – retorinis klausimas).
Gruodžio 4-ąją Londone buvo paskelbta, kad „Literary Review“ 1993 metais įsteigta premija, skiriama už literatūroje blogiausiai pavaizduotą sekso sceną, atiteko kanadientei Nacy Huston. Apdovanojimas šiemet skirtas 20-ąjį kartą. Šio įvertinimo sulaukė N. Huston 2012-aisiais išleistas romanas „Infraredas“, kurio pagrindinė personažė – fotografė Rena Grynblat – infraredine technika fotografuoja savo meilužius.
Romane galima rasti ir tokį pasažą: „Jo liežuvis ir lūpos bėga mano krūtimis, kaklu, pirštais, pilvu, nesuskaičiuojamais lobiais tarp mano kojų. Ak, ta lūpomis ir liežuviu liečiamų genitalijų ekstazė, nuolatinė ar pulsuojanti, aš niekada nepavargsiu nuo jos sidabriškos tėkmės, kai mano lytis plaukia džiaugsmu lyg žuvis vandeniu, kai išsivaduoji tiek nuo savęs, tiek nuo kitų, nepavargsiu nuo geidulingo ir palaimingo virpėjimo, kai atsiriboji nuo visko, kas gyva, kai matai tik žvaigždes, žvaigždynus, paukščių takus, kai tavo bekūnė ir bedvasė esybė ištirpsta vilnijančioje erdvėje, kurioje vilnijantis dangus priverčia tavo nekūną vilnyti...“.
Atsiprašau už negrabų vertimą, bet akivaizdu, kad tokią atvirą ir paviršutinišką banalybių pynę lietuvių literatūroje būtų sunku rasti net ir su žiburiu, ar ne? Lietuvių rašytojai atvirumo ir paviršutiniškumo prisibijo. Ir tai greičiausiai yra gerai. Tačiau ne visi tokie bailūs.
2012-aisiais skaitydamas šalies knygynų lentynose pasirodžiusius romanus (ne visus, aišku) aptikau net ir labai drąsių pasažų, kuriuose bent jau įvairovės – nuo glamonių ir greituko iki prievartos ir masturbacijos – tikrai netrūksta. Įdomiausia, kad jie labai daug pasako tiek apie autoriaus stilių, tiek apie kūrinio pobūdį. Jais – tais pasažais – su jumis ir dalinuosi leisdamas jums balsuoti ir išrinkti 2012-aisiais geriausiai aprašytą sekso sceną. Nenustebkite tarp pretendentų radę ir Marį Martinsoną – pastaruoju metu šis latvių kūrėjas virto labiau lietuviu. Jei šiemet jums lietuvių autorių romanuose pavyko rasti pikantiškesnių scenų, nesikuklindami cituokite.
1. Giedrės Bružienės „Ilja. Paliesti Dievą“ („Obuolys“).
„Išpešęs apatinę palaidinę iš mano džinsų, sausais, be proto švelniais pirštais palindo po mano drabužiais, perbėgo nuoga nugara, pasiekė mentis, nučiuožė pečiais, paskui abiem rankomis grįžo tuo pačiu keliu ir stipriai sugniaužė liemenį, o kvepiančios lūpos dabar ištarė kažkokia kita kalba kažkokio nemūsiško dievo vardą.
Manyje kugždėjo spiritu nugludintų daktariškų pirštų išbudintas skruzdėlynas, gal drugėlynas, iš tikro nieko nebežinau, nė vienutėlė skruzdėlytė ar drugėlytė namie nebesnaudė, lakstė krūtinėje, labiausiai po žandikauliais palei kaklą ir ausis, ten timpčiojo nervinius, be galo jautrius siūlus, nė nemaniau tokių apskritai turinti, lakstė, skraidė paausiuose, o labiausiai palei pilvą – iškvaišusios jos dūko, šoko kažkokį šokį, skubriai dėliodamos namatomas kojytes, lyg kažkur nušalusios galvas ar bent jau ūselius.“
2. Ginos Viliūnės „Karūna be karaliaus“ („Tyto alba“).
„Kęsto durų skambutį paspaudė lygiai devintą. Antrame aukšte degė šviesa, vadinasi, jis bus grįžęs namo. Ir iš tiesų po sekundės pasigirdo dunksėjimas laiptais, durys atsilapojo. Tvirtas glėbys ir karštas bučinys buvo tai, ko Algei labiausiai trūko pastarąjį laiką.
Pakilusi į palėpę, ji rado puokštę rožių ir šampaną kibirėlyje ant stalelio prie neįsivaizduojamai plačios lovos. Gerai, kad Kęstas moka viską daryti paprastai, be ilgų įžangų – spėjo sumesti, kai jis ėmė nurenginėti taip ilgai derintus drabužius. Aistra įsiplieskė lyg perdžiūvęs miškas, neprireikė nei afrodiziakų, nei preliudijų.“
3. Donaldo Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ („Tyto alba“).
„Perspėjo, kad jis – jau paskutinis, daugiau nebesulauksiu anė vieno, todėl pats metas pramokti pačių nuožmiausių meilės žaidimų, jie – tiesiausias kelias į šventumą, mat, anot jo, net tam, kuris ant kryžiaus ištarė: „Atlikta...“, jau kitą mirksnį ant paslėpsnių užtryško spermos lašelytis. Ir mokino – šioje srityje jo fantazija buvo šiurpi ir nepakaltinama.
Vis dėlto tais metais mano pilvas buvo jau pasiruošęs sprogti, jame vis dažniau pajusdavau Avinėlio kanopų dunkstelėjimus – artėjo persisotinimo metų niežtinčių spuogelių mėnuo, todėl su raudonakiu man patikdavo mylėtis tiktai šitaip: ant grindų patiesdavome sukryžiuotus širšės ir žiogo sparnus, aš – atbula – repečkomis – virš jo, nagelo įmitęs liežuvis – mano dubenio dugne, jo standumas – tarp mano lūpų, jo delnų loveliuos – apvalios mano krūtų kekės... Šį žadimą mes vadinome atbuliukais, tai buvo rojaus arodūsiai ir inkvizicija sykiu – per pusę mirksnio nuo palaimos, per pilvo plėvę nuo mirties...“
4. Mečio Laurinkaus „Elektra“ („Baltos lankos“).
„ Mergina, slėpdama delnuose staiga užsiliepsnojusius skruostus, nusiyrė iki lango. Apsnūdusi musė matavo stiklo perimetrą, tvanka iš lėto slinko lietaus ištroškusia žole. Karštas alsavimas dvelktelėjo ties ausimi. Dvi ilgos daktaro rankos apvijo krūtinę. Eli užsimerkė. Juozas Urka buvo nepasotinamas.
Prašniokštė lietus, nudardėjo perkūnija, nušvito ir vėl apsiniaukė – gydytojui gamtos permainos buvo nė motais. Atsipūtęs, murkdamas ir nagais braižydamas grindis, darbavosi dar įnirtingiau. Eli jau nieko nebejuto. Kartais jai pasigirsdavo, jog kambaryje šaukia dar vienas. Pagaliau nurimęs, Urka užmigo.“
5. Mečio Laurinkaus „Elektra“ („Baltos lankos“).
„Pabudo pajutusi vyrišką ranką ant pilvo. Šalia stovėjo Juozas Urka, nuogas ir be akinių. Eli sukryžiavo rankas. „Ne“, – tarė kietai, neslėpdama pykčio. „Taip.“ Gydytojas suspaudė Eli rankų riešus ir atlenkė iki lovos virbų. Supratusi, kad priešintis beprasmiška, mergina nusuko veidą ir užsimerkė. Švarą vėl apkrito šiukšlės.
Urka iš malonumo šniokšte šniokštė, bet Eli girdėjo tik pradžią – tolimas pažįstamas gamtos garsas nunešė Eli į varinį upelį, paskui į Miniją, prie akmenų, kur prieš srovę šoka žuvys.“
6. Mario Martinsono „Tyli naktis. Be cenzūros“ („Metodika“).
„Ana mėgino nežiūrėti į sieną. Pirštai judėjo vis greičiaus, klitoris jau buvo virtęs kietu drėgnu žirneliu – aiškus požymis, kad iškrova artėja, kad elektronai tuoj susidurs su kitais elektronais ir įvyks galingas sprogimas.
Baigiamojo spurto ženklas. Ji buvo labai gerai save ištyrusi, žinojo visokių gudrybių, kaip geriau pasiekti malonumą. Viena veiksmingiausių buvo tam tikrą akimirką pasukti pirštą taip, kad klitorį liestų auksinis vestuvinio žiedo paviršius. Išilgai žiedo buvo išgraviruoti grioveliai, per juos šokinėjant klitoriui padidėdavo jautrumas, o susijaudinimas nesumažėdavo.“
7. Mario Martinsono „Tyli naktis. Be cenzūros“ („Metodika“).
„Vėl prisiglaudė prie Karolio nugaros. Jo klubai ėmė judėti, iš pradžių lėtai, ratu, tarsi mėgintų išgręžti skylę, paskui vis greičiau ir trumpiau, tada sulaikęs kvapą nušoko nuo savo draugo ir suspaudęs varpą rankoje ėmė blaškytis po kambarį. Karolis žiūrėjo nesuprasdamas, kas atsitiko. Tomas pribėgo prie krepšio, laisva ranka ėmė vieną po kito traukti drabužius, kol rado juodus marškinėlius.
Pagal dydį atrodė moteriški. Greitai patiesęs juos šalia Karolio kelis kartus pabraukė vis dar standžią varpą ir apipylė spermos čiurkšle. Kiekvieną išsiveržimą bandė nukreipti į dar švarią marškinėlių dalį, kad vienoje vietoje nesusikauptų per daug tiršto balto skysčio. Paskutinius lašus nulašino ant rankovės ir ten pat nušluostė jau mažėjančią varpą.“
8. Augustino Dainio „Angelofilai“ („Metodika“).
„Galiausiai griuvome į guolį. Kol mylėjomės, mūsų kambarys tarytum nušvito – prisipildė ryškios ir švelnios šviesos. Ji sklido į mudu, įėjo į mus ir pripildė skaidrumo. Mudu su Eleonora ištiko regėjimai – pro mūsų akis praplaukė visas gyvenimas. Vaizdiniai slinko vienas paskui kitą, o mūsų džiaugsmas ir ekstazė mylintis tarytum įgijo kitą atspalvį. Šiuos jausmus patyrėme labai aiškiai – jie lyg sustingo mūsų sielose ir atsiskyrė, virto ryškiu vaizdiniu.
Savo palaimą regėjome kaip paveikslą, kuriame pavaizduotas dangiškosios meilės svaigulys, ir jis ėmė sklisti iš mūsų širdžių į šviesos tašką viršutiniame kambario kampe. Jautėme, tarytum kažkas mus tyrinėtų, tarytum tą akimirką patys sau nepriklausome, o mūsų kūnų susiliejimas pereina į aukštesnį, jau nebe juslinį, o dvasinį lygmenį, kad tai, ką mes darome, yra gera, o dvasia, sugerianti mūsų džiaugsmą, mus laimina. Kai mūsų svaigulys sutekėjo į tašką kambario kampe, tas taškas pradėjo suktis kaip sūkurys, primenantis Sofijos apskritimo ratilus. Tada išvydome du angelus, panašius į jaunuolius, turinčius tiek vyriškų, tiek moteriškų bruožų, ir šios gerosios dvasios paėmė tą kūniško džiaugimosi vienas kitu vaizdinį. Jis sutekėjo į sidabru tvieskiančią taurę, kurią angelai rankomis laikė iš abiejų pusių. Tada palaiminę mus pasislėpė už šio pasaulio skraistės. Likome gulėti apsikabinę, apsvaigę nuo savo jungties bei gerųjų dvasių suteikto palaiminimo.“
