„Žinoma, originalai ar jų piešiniai slėpsis už stiklo. Žaisti leisime su identiškomis žaislų kopijomis“, - susirūpinusius dėl šimtamečių korifėjų ramino viena iš muziejaus steigėjų Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė.
Jiedu su vyru Povilu sumanė įkurti vaikams ir suaugusiesiems skirtą pramogų vietą, kai Povilas rašė disertaciją žaislų tema. Du vaikus auginantys tėvai pamatė, kad Lietuvoje trūksta smagaus muziejaus vaikams.
- Kaip ir kada kilo mintis įkurti žaislų muziejų? - lrytas.lt paklausė I. Jovaišaitės-Blaževičienės.
- Mintis kilo prieš 3 metus. Mano vyras gynėsi disertaciją, kurios tema – Žaislai ir žaidimai Lietuvoje XIII amžiuje, remiantis archeologiniais duomenimis. Nemažai kartu važinėdavome, kai jis rinko medžiagą.
Kai artėjo gynimas, kilo mintis – o kas toliau? Kam ta medžiaga? Geriausiu atveju, išleidžiama knyga mokslo žmonėms. Bet ar to gana?
Auginom vaikus. Tai irgi turėjo įtakos. Pamatėm, kad neturime kur su jais nueiti. Muziejuose turi gaudyti atžalas, kad nečiupinėtų eksponatų.
Lietuvoje neturėjome žaislų muziejaus. Neturėjome vaikams skirto muziejaus, o tai pasaulyje yra normalu. Jie tokie įspūdingi, kad net suaugę apsvaigsta.
Taip 2010 metais subrendo planas kurti Žaislų muziejų.
- Bus galima liesti eksponatus?
- Taip. Ir žaisti su jais! Darėm viską, kad kuo daugiau būtų galima liesti, čiupinėti, žaisti. Tiek mažiems vaikams, tiek tėvams. Vien stovėti prie stendo – labai neįdomu!
Kiekvienas stendas apačioje turi eksponatų kopijas, rekonstrukcijas.
Senieji žaislai saugomi 11 Lietuvos muziejų. Matydami originalą, net nesuprastume, koks tai žaislas, nes daugiausia išlikusios tik mažos dalys. Be to, autentiško daikto niekas žaisti neduotų.
- Bilietas kainuos 12 litų. Einant grupėmis vienam žmogui – 10 litų. Kaip manot, tai didelė suma?
- Nemanau. Palyginkim, kas kiek kainuoja. Tarkime, pramogų kambarys vidutiniškai tėvams atsieina 12 litų. Bilietas į vaikams skirtą spektaklį kainuoja 30 litų ar daugiau. Kas tada yra 10 litų?
Valstybinis muziejus, kuris išlaikomas iš biudžeto, gyvena ne iš bilietų. Mes negausime jokių pinigų iš valstybės. Iki šiol nesame gavę jokios paramos. Tik iš savivaldybės gavome lengvatas muziejaus patalpų nuomai.
Norime išlaikyti muziejų, be to, sukaupti pinigų jį plėsti. Pirminė kaina, kurią skaičiavome, buvo 16 litų. Bet patys turime šeimą, suprantame, kad tai – per daug už apsilankymą muziejuje, todėl kainą apkirpome.
- Kiek grupių jau pareiškė norą apsilankyti? Ar žmonės domisi?
- Žmonės domisi. Dar kol kūrėme muziejų, žmonės jau ateidavo klausti, kokiu grafiku dirbsime. Užsieniečius norėjo atvesti.
Jautėm, kad toks dalykas reikalingas. Paskelbėme darželiams ir mokykloms, kad atsidarome. Jau turime grupes iš Utenos, Vilniaus, Anykščių, Kauno, Panevėžio. Jie atvažiuos artimiausiomis savaitėmis.
Vienišų mamų klubas darys pas mus vakarėlį. Turime edukacinę salę su stalais. Čia galima ir arbatos pasidaryti. Vaikams ir gimtadienius bus galima švęsti.
- Kokios buvo didžiausios kliūtys įkuriant muziejų?
- Labai ilgai užtrukom, kol įrengėm patalpas. Jos buvo smarkiai apleistos. Trejus metus visai niekas jose nevyko. Per tą laiką gerokai aptriušo. Beveik pusę metų derinome dokumentus, remontavome.
Atrodė, kad tai niekada nesibaigs.
- Ką gero atradote kurdami muziejų?
- Atradome, kad mūsų draugai nerealūs! Jie tiek daug mums padėjo! Šeimos labai laukė muziejaus. Dabar jaučiame, kad esame įsipareigoję prieš juos. Net jei norėtume, negalėtume šiaip sau mesti šito projekto.
Draugai visuomet primena, kad yra pasiruošę padėti, dažnai sako: „Kai palūšit, skambinkit.“
- Kaip derinate vaikų auginimą ir muziejaus kūrimą?
- Sūnui yra ketveri su puse, dukrai – dveji su puse. Jie auga muziejuje. Kartais pavargstam, aiškindami, ką galima imti, ko ne. Bet jie visą laiką kartu.
Jiems muziejus – antri namai. Jiems čia smagu. Matom, kad mūsų mintis pildosi, kad tai, ką darome – prasminga, kad į muziejų vaikams eiti smagu.
