28 metų R. Šumila atmintinai moka beveik visą „bohemiečių” įkurtos kompanijos „Vilnius City Opera” repertuarą. Dalios Ibelhauptaitės režisuotas „Oneginas” – pernykštis trupės spektaklis. Trečiadienį jis grįžta į sceną atnaujintas.
Net keturi rinktiniai solistai pirmą kartą Vilniaus publikai Piotro Čaikovskio operoje dainuos pagrindines partijas. Vakaruose dirbantis Kostas Smoriginas pirmąsyk per savo karjerą kurs Oneginą, Ieva Prudnikovaitė įkūnys Olgą, meksikiečių tenoras Emilis Ponsas – Lenskį, o iš Vokietijos atvykęs Almas Švilpa – Greminą.
– Jūs vienintelis iš jaunųjų Lietuvos muzikų, diriguojančių beveik vien operas. Tai atsitiktinumas ar pasirinkimas? – paklausiau R. Šumilos.
– Nemaniau, kad gyvenimas taip pasisuks, bet dabar jo neįsivaizduoju be operos.
Gilintis į muzikinio teatro veikalus pradėjau gavęs pasiūlymą asistuoti miuziklo „Svynis Todas – demonas kirpėjas” konsultantui ir dirigentui Jimui Holmesui. Nuo tada likau „bohemiečių” trupėje. Ji man tapo unikalia operų dirigavimo mokykla.
Rengdamas „Svynį Todą” beveik neturėjau orkestrinio dirigavimo praktikos – buvau padirigavęs vienintelį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) orkestro koncertą. Man stigo ir įgūdžių, ir žinių suvaldyti sudėtingas muzikinio teatro partitūras. Bet netrukus gavau padiriguoti net spektaklį!
Tai buvo turbūt baisiausias mano karjeros momentas. Prisimenu, per pirmąją repeticiją orkestras grojo ne taip, kaip reikėjo, o muzikantai į mane žiūrėjo kažkaip keistai. Bet prisiverčiau atsikratyti baimės – pirmas blynas neprisvilo.
Dabar jau iš praktikos žinau, kad nieko bloga man stovint prie dirigento pulto nutikti negali, nes kūrinius moku atmintinai. Bet baimės vis tiek būna daug.
– Kas jums kelia baimę?
– Muzikoje nėra sudėtingesnio žanro už operą. Čia kuo daugiau išmoksti, tuo aiškiau supranti, kiek daug dar nežinai. Daugybės dalykų operoje neįmanoma paaiškinti žodžiais.
Studijų metais mes būname net per jauni juos suvokti. Tarkime, tik patirtis leidžia pajusti, kiek solistui suteikti laisvės dainuojant ariją ir kiek jį pristabdyti, mat visą laiką reikia galvoti ir apie veiksmų bei visos operos kulminaciją, bendrą formą, dramaturgiją.
Įvairūs operos spektaklio muzikiniai niuansai neatsiejami nuo konkrečių personažų ir scenos veiksmo. D.Ibelhauptaitė man padėjo suprasti, kad operos dirigentas vadovauja ne tik muzikos, bet ir sceniniam vyksmui. Kuo geriau jis žino kiekvieną artisto judesį, mizansceną, net scenovaizdį, tuo geriau valdo spektaklį.
Be to, kiekvienas solistas turi savitą balsą – reikia ir į tai atsižvelgti, kad kuo geriau atskleistum jo sugebėjimus. Taigi galimos skirtingos to paties pastatymo versijos. Kaip elgtis kiekvienu atveju, neperskaitysi vadovėliuose.
– Ar naujasis „Oneginas” skirsis nuo matyto?
– Be abejonių. K. Smorigino kuriamas Onegino personažas – visiškai kitoks nei Laimono Pautieniaus. Savita bus I. Prudnikovaitės pirmąsyk kuriama Olga. Kiekvienas solistas pridės kai ką savo.
Tačiau spektaklio detalės galiausiai turėtų įsilieti į muzikinio vadovo Gintaro Rinkevičiaus sukonstruotą operos statinį. Mano tikslas – priartėti prie maestro versijos, kurią žinau iki smulkmenų.
Prieš kelerius metus net neįtariau, kad opera dirigentui kelia tiek daug užduočių ir iššūkių. Kita vertus, nuo pat pirmųjų žingsnių „bohemiečių” trupėje galėjau dirbti su perspektyviausiais Lietuvos dainininkais. Neįsivaizduoju geresnės mokyklos.
– Praktika tarsi pratęsė jūsų dirigavimo studijas, kurioms taip pat vadovavo „bohemietis” G. Rinkevičius?
– Maestro ir LMTA buvo, ir dabar yra mano tikrasis mokytojas. Tačiau aš stengiuosi būti mokinys, kuris nelaukdamas mokytojo dėmesio išsiaiškina, kas jam svarbu.
Operoje, kaip minėjau, ne viskas paaiškinama žodžiais. Daug ko turėjau išmokti savarankiškai, stebėdamas G.Rinkevičiaus, D. Ibelhauptaitės darbą, įsiklausydamas į solistus. Per kelerius metus daug ką supratau ir ėmiau labiau pasitikėti savimi.
Scenoje susitiks lyg šeima
Būsimųjų „Onegino” spektaklių solistų ansamblis – svajonių komanda ne tik dėl artistų laimėjimų. Juos sieja profesiniai ir bičiuliški ryšiai.
Tatjanos vaidmens atlikėja A. Grigorian vadina K. Smoriginą broliu. Mat solistai nuo trejų metų augo viename kieme. Be to, „Onegino” scenoje Asmik susitinka ir su tikraisiais savo šeimos nariais – motina I.Milkevičiūte (Auklė) ir sūnumi Nojumi.
Kaip brolis ir sesuo ilgus metus bendrauja I. Prudnikovaitė ir A.Švilpa. Abu solistai dirba Eseno operos teatre Vokietijoje – Ievai sunkiu metu Almo šeima padėdavo užmiršti namų ilgesį. O A.Švilpa, studijuodamas LMTA pas V. Prudnikovą, buvo tarsi Prudnikovų šeimos narys.
Ievą „Onegino” spektakliai scenoje suves ir su jos mokytoja S. Stonyte, kuriančia spalvingą Larinos vaidmenį. „Kartu patyrėme šilto ir šalto, – atskleidė I. Prudnikovaitė. – Manau, visi dainuodami „Onegine” pajusime didžiulį malonumą.”
Spektakliai Kongresų rūmuose bus rodomi lapkričio 28 ir 29 d. 19 val., gruodžio 1d. 14 val., 2 d. 19 val.
