Čia ir matau leidybos prasmę, misiją“, – kalbėjo lapkričio 20 dieną 20 metų sukaktį švenčiančios leidyklos „Baltos lankos“ direktorius Saulius Žukas. 60 metų leidėjas gerai atsimena laikus, kaip buvo populiarus ir toks šūkis: „Ar turi visas „Baltų lankų“ knygas?“
Kas yra knygų leidyba? Kaip ji pasikeitė per 20 metų? Kokie didžiausi iššūkiai laukia šios specifinio verslo srities? Kokia leidyklos „Baltos lankos“ padėtis buvo prieš 20 metų ir kokia yra dabar? Apie visa tai kalbėjomės su „Baltų lankų“ generaliniu direktoriumi S. Žuku ir vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Repečka.
– Ar prisimenate pirmąją idėją, nuo kurios prasidėjo leidykla „Baltos lankos“?
S. Žukas: Viskas buvo susiję su amerikiečiais. Pirmiausia 1991 metais atsirado žurnalas „Baltos lankos“. Mes kūrėme tam tikrą analogą „Metmenims“. Dalis tekstų tiek „Metmenyse“, tiek „Baltose lankose“ buvo tie patys.
Tik vėliau pamatėme, kad Lietuvoje svarbios truputį kitos prolemos nei Amerikoje. Pasirodė, kad mums reikia klasikinių tekstų, faktiškai antologinio pobūdžio leidinio, o „Metmenys“ vis dėlto buvo žurnalas, labiau orientuotas į aktualijas. Mums reikėjo užpildyti tas nišas, kurios buvo reikalingos humanitariniams ir socialiniams mokslams.
Taigi žurnalas virto antologija. Nesistebiu, kad „Baltų lankų“ trečias ar ketvirtas numeris perkamas net ir šiandien. Dažniausiai senus „Baltų lankų“ numerius perka studentai, kurie juose randa sau aktualių rimtų tekstų.
Analogiškai buvo ir su leidykla. Pavyzdys buvo Algimanto Mackaus knygų leidybos fondas. Jie darydavo taip: tam tikras būrys santariečių sumesdavo po 25 dolerius per metus ir už tuos pinigus išleisdavo kelias knygas, tie, kurie finansiškai prisidėdavo, knygas gaudavo nemokamai, dalis tiražo būdavo parduodama. Mūsų tuometėmis sąlygomis tie 25 doleriai buvo kažkas neįtikėtina, nes, tarkime, pirmąjį „Baltų lankų“ žurnalo numerį išleidome už 50 dolerių.
Mes ir patys bandėme sukviesti panašių rėmėjų būrį, bet tais laikais Lietuvoje nelabai kas turėjo pinigų. O ir pati leidyba buvo brangesnė nei tie rėmėjai galėdavo sušelpti. Taigi šis bandymas sugriuvo ganėtinai greitai.
Be to, tuo metu Lietuvoje keitėsi bendra kultūros politika – atsirado valstybinė knygų rėmimo tradicija. Tada ir pradėjome leisti socialinio ir humanitarinio pobūdžio leidinius, kuriuos paremdavo tiek valstybė, tiek George'o Soroso įsteigtas ir finansuotas Atviros Lietuvos fondas (ALF), rėmęs seriją „Atviros Lietuvos knyga“.
– O kokia buvo pirmoji „Baltų lankų“ leidyklos išleista knyga?
S. Žukas: Prancūzų antropologo ir etnologo Claude'o Levi-Strausso „Rasė ir istorija“. Antroji – popiežiaus Jono Pauliaus II knyga, nes kaip tik tuo metu buvo rengiama jo viešnagė Lietuvoje. Trečioji – mano ir Algirdo Juliaus Greimo „La Lituanie. Un des Pays Baltes“. Tai knyga apie Baltijos šalis. Aišku, tos knygos buvo ganėtinai archajiškai atspausdintos. Kai jas rodydavome Frankfurto knygų mugėje, atrodėme ganėtinai juokingai.
– Norėčiau į pokalbį įtraukti ir Saulių Repečką, dabartinį „Baltų lankų“ leidyklos redaktorių.
Prieš 20 metų bent man „Baltų lankų“ pavadinimas buvo tam tikras kokybės ženklas. Tai liudija ir Sauliaus Žuko ką tik išvardintos knygos. O kas jums tada buvo leidykla, kurioje šiuo metu dirbate vienu iš vadovų?
S. Repečka: Tada studijavau universitete. „Baltų lankų“ žurnalus puikiausiai atsimenu. Tai buvo kažkas netikėta ir nauja. Tokių leidinių iki tol paprasčiausiai nebuvo – mes buvome pripratę prie pilkų, nuobodokų akademinių tekstų. Šiaip ar taip, vyravo savotiškas sovietinis palikimas.
Galiu pasakyti, kad namuose turiu tiek pirmuosius „Baltų lankų“ žurnalo numerius, tiek ir minėtąją „Rasę ir istoriją“, kuriuos įsigijau prieš 20 metų.
S. Žukas: Atsimenu, tuo metu net buvo populiarus toks šūkis: „Ar turi visas „Baltų lankų“ knygas!“
Šiaip ar taip, buvo tokių žmonių, kurie kolekcionavo mūsų leidinius.
S. Repečka: Taip, „Baltos lankos“ tada išties buvo savotiškas kokybės ženklas. Juk šioje leidykloje buvo susibūrę išties profesionalūs žmonės, kurie žinojo, ką daro. Tai jautėsi.
Aš su „Baltom lankom“ bendradarbiauti pradėjau ganėtinai anksti. Dar būdamas studentas leidyklai versdavau tekstus, juos redaguodavau.
S. Žukas: Atsiminiau dar vieną linksmą įvykį. Žurnalo „Baltos lankos“ redakcinei kolegijai priklausė Vytautas Kavolis, A.J.Greimas. Pastarasis sykį pasikvietė mane ir mano žmoną į svečius ir rėžė: „Leidyklą privalote kurti. Tu, Sauliau, rašysi, o tavo žmona bus direktorė“.
Aš išties tuo metu buvau ganėtinai daug rašantis kritikas. Mane siutinte siutindavo tai, ką su mano tekstais padarydavo „Literatūra ir menas“, „Pergalė“ ar „Vaga“. Ne tik trumpindavo, bet ir prirašydavo. Iš esmės būtent tai pirmiausia paskatino kurti leidyklą.
– Jei ne Atviros Lietuvos fondo finansavimas...
S. Žukas: Tada būtų kitokia leidykla. Vis dėlto tada buvo ganėtinai daug improvizacijos, bandymo taikytis prie aplinkybių ir galimybių. Aišku, jei ne valstybės ir Atviros Lietuvos fondo finansavimas, būtume kitokie. Tačiau sunku pasakyti, kokie.
Mat tuo metu tiesiog negalvojome apie alternatyvas. Šiaip ar taip, Atviros Lietuvos fondas iš pradžių padengdavo pusę ar daugiau knygos leidimo kainos. Lygiai taip pat ir Kultūros ministerijos finansavimas vienai knygai buvo didesnis nei dabar. Galėjai leisti dideles reikšmingas knygas, albumus. Dabar tai daryti nebeapsimoka.
– Jūsų manymu, ką Atviros Lietuvos fondas davė šalies kultūrai?
S. Žukas: Lietuvoje įvairios leidyklos išleido maždaug 400 svarbių knygų. Ką versti ir leisti, mes nutuokėme ir net žinojome, o fondas suteikė galimybę. Aš dar dabar turiu A. J. Greimo sąrašėlį, kokius veikalus reikia išleisti lietuviškai.
S. Repečka: Jei ne fondo finansavimas, daugybė reikšmingų knygų nebūtų pasirodžiusios. Nors tuomet gerų knygų išsiilgę skaitytojai jas labiau pirko, bet negalėjai tikėtis, kad jos be paramos būtų atsipirkusios.
S. Žukas: Be to, tos maždaug 400 knygų buvo išties didelė mokykla vertėjams, redaktoriams ir kitiems leidybos darbuotojams. Ypač mūsų leidykloje, nes vienu metu mes išleisdavome kone ketvirtadalį Atviros Lietuvos fondo ledinių.
S. Repečka: Natūralu, nes „Baltų lankų“ profilis buvo akademinių knygų leidyba. Kitos reikšmingos leidyklos – Rašytojų sąjungos, „Alma littera“, „Tyto alba“ – turėjo kitų tikslų.
S. Žukas: Kita vertus, tai mus ir skandino. Kai 1998 metais Lietuvą pasiekė Rusijos krizė, drastiškai sumažėjo valstybės finansavimas. Turėjome persiorientuoti komercijos link. Tai mums ne visada sekėsi. Bandėme leisti visokius potencialiai perkamus romanus, bet knygynai ir galbūt skaitytojai mūsų nelaikė komercine leidykla. Tarkim, 15 tūkst. egzempliorių tiražu išleidome kažkokią knygelę vaikams, kurios paskutinius egzempliorius tik visai neseniai išpardavėme po du litus.
– Ar ne todėl, kad knygynuose jūsų leidžiamos knygos neatsidurdavo gerai matomoje vietoje, jūs nusprendėte steigti „Baltų lankų“ knygyną sostinės prekybos centre „Akropolis“?
S. Žukas: Knygynas – kiek vėlesnis dalykas. Padariau kitą judesį. Pradėjome leisti vadovėlius. 1998-1999 metais pasirodė mūsų pirmieji literatūros vadovėliai. Ilgainiui susidarė rimta komanda. Kiek vėliau pradėjome leisti istorijos vadovėlius, lietuvių kalbos mokymo priemones. Tai mums ir padėjo išbristi. Vadovėliai sudarydavo pusę leidyklos biudžeto.
Kitaip tariant, mūsų leidyba buvo pakankamai diversifikuota, kaip dabar sakoma. Jei bėdos atsėlindavo iš vienos pusės, gelbėdavo kiti dalykai. Tarkime, kai 2008-2009 metais susvyravo vadovėlių leidybos rėmimas, mes buvome priversti padidinti komercinių knygų leidybą.
– Vis dėlto, kodėl jūs, leidėjas, 2002-aisiais ėmėtės knygynų verslo?
S. Žukas: Tai irgi buvo idėja. Aš mačiau, kad Lietuvoje nėra normalių knygynų, tokių kaip užsienyje. Aišku, tai buvo avantiūra. Ne veltui tie, kurie jau turėjo savo knygynus, atsisakė pasiūlymo prekybos centruose steigti naujus. Aš pabandžiau tą avantiūrą įgyvendinti. Siekiau sukurti didelį knygyną, kuriame būtų galimybė eksponuoti ir akademines knygas, nes jas kituose knygynuose laikydavo pusmetį.
Mes „Akropolio“ knygyne kulminaciniu momentu siūlėme 24 tūkst. pavadinimų knygas. Turėjome ir tokių idėjų, kad mūsų knygyne visada gali rasti Kristijono Donelaičio „Metus“, Williamo Shakespeare'o „Hamletą“, kitų Lietuvos ir užsienio klasikų veikalus.
– Kodėl „Baltų lankų“ knygynus nusprendėte parduoti?
S. Žukas: Apvaizda atvėrė akis. 2008 metų pradžioje mes pradėjome ruošti knygynus pardavimui. Jau pasaulis burbuliavo krizinėmis nuotaikomis, nors Lietuvoje dar buvo ramu. 2009 metų pradžioje įvyko tarptautinis knygynų pardavimo konkursas.
Dabar galiu pasakyti, kad pardavėme pačiu laiku. Šiaip ar taip, tokios leidyklos, ir tokių knygynų aš nebūčiau niekaip išlaikęs. Juolab kad tie knygynai jau reikalavo pokyčių, kitokio valdymo. Žodžiu, jei gyvenime ką nors padariau ne pro šalį, tai pardaviau knygynus.
– Tapote milijonieriumi?
S. Žukas: Apie pinigus šia proga neįdomu kalbėti. Galiu pasakyti tik tiek, kad iš knygynų niekada neturėjau pelno. Mūsų plėtra buvo labai didelė – kone kasmet naujas knygynas. Tai iš kur čia pelnas.
Bet moderniausiuose ekonomikos vadovėliuose taip ir parašyta: „Padaryk verslą ir jį laiku parduok“.
– Ar A. Kubiliaus naktinę mokesčių reformą galima sieti su leidybos nuosmukiu ir posūkiu į komercinius leidinius?
S. Žukas: Manau, kad ne tai suvaidino lemiamą vaidmenį. Greičiau bendras nuosmukis sumažino žmonių perkamąją galią. Kai sumažėja pirkimas, knygynai turi kelti leidinių kainą, didinti jų antkainius. Leidėjai tada mažina tiražus. Susidaro uždaras ratas.
Galima buvo dejuoti, bet aš tuo metu nusprendžiau investuoti į leidybą ir nesumažinau darbuotojų skaičiaus, nors kiti tai darė. Tai atsigaunant rinkai padėjo sparčiau suktis. Dabar kalbame apie plėtrą. Taip pat ieškome kelių, kaip komerciją suderinti su kokybe – kad tai nebūtų visiškai pigūs dalykai. Su Sauliumi sutariame: net jei leidžiame komercinį leidinį, jį privalome parengti labai kokybiškai.
– Kas jus verčia pastaruoju metu keisti leidybos profilį?
S. Žukas: Realiai dabar yra atkurta valstybinė leidyba. Visi akademiniai institutai arba universitetai turi leidyklas. Jie teigia, kad knygas leidžia pigiau. To tikrai nėra, nors tos leidyklos ir laimi visus konkursus, nes dalis jų darbuotojų yra etatiniai įstaigos darbuotojai, kuriems mokamas atlyginimas.
Šios leidyklos visiškai nesuinteresuotos savo leidinių pardavimais. Ką turime? Sandėlius, prikrautus gerų knygų. Jau nekalbu apie tai, kai šios žinybinės leidyklos knygos pavidalu leidžia ne tik geras, bet ir prastokas disertacijas. Žodžiu, net ir universitetinė leidykla negarantuoja kokybės.
Keisti profilį mus skatina ir tai, nors mes ir esame sukaupę pažinčių su geriausiais mokslininkais bagažą, ir tų leidinių pardavimais rūpinamės, ir jaučiame atsakomybę dėl kokybės. Juk sutiksite, kad skaitytojų klausimas, kas leido vieną ar kitą knygą, irgi susijęs su tam tikromis vertybinėmis ir kokybinėmis nuostatomis.
– Kuo labiausiai nusivylėte per 20 metų?
S. Žukas: Tuo, kad iš knygų leidybos neįmanoma uždirbti, praturtėti. Tik sumeti planą, kaip galima būtų uždirbti, išskyk kas nors atsitinka – krizė ar kiti dalykai. Gal problema tame, kad iki šiol nelabai mokėjome užsiimti šiuo verslu, kas čia žino. Bet leidybos prasmė, manyčiau, slypi kasdieniame metodiškame darbe. Paskęstame smulkmenose. Kartais gal ir pernelyg.
Pernai, tarkime, investavome į Europos modernių romanų seriją. Išleidome gal dešimt dabarties autorių romanų. Iš jų gal tik du ar trys pakenčiamai perkami.
Gauname premijas už geriausius vertimus – tai lyg paskatinimas ir toliau arti šią vagą. Bet kai pažiūri pirkimus... Tada sėdime su Sauliumi ir guodžiamės vienas kitam, kad kažin ar verta tai daryti dėl 200 pirkėjų. Kartais net atrodo, kad leidyklai būtų kur kas geriau, jei tam tikrų knygų net nebūtume išleidę.
– Knygų leidyba – labiau verslas ar misija?
S. Žukas: Bet kokie inteligentiški nukrypimai verslui, aišku, trukdo. Didžiausias dabarties iššūkis – kai reikia krapštyti makaulę, kad atrastum knygą, kuri ir būtų neprasta, ir perkama. Šiaip ar taip, stengiesi, kad tai, ką sugalvoji leisti, nebūtų briklu, beprasmiška. Juk tai tavo gyvenimas.
Tarkim, mes padidinome vaikiškos literatūros leidybos apimtis. Šioje srityje nėra skirstymo – rimtoji ar nerimtoji literatūra. Tai yra vaikiškos knygos, kurios vaikams arba patinka, arba nepatinka. Be to, iš statistikos mes žinome, kad per visas krizes vaikiškos literatūros pardavimai nesumažėja. Po kokio pusmečio žinosime, ar neklydome.
S. Repečka: Man atrodo, kad natūraliai atėjo laikas keistis. Kinta visuomenė, skaitytojai, poreikiai. Turime keistis ir mes. Dabar, man regis, mes artėjame prie Vakarų šalių leidybinės praktikos. O ten didžiąją dalį leidinių užima pakankamai komercializuota literatūra, kuri ir tenkina skaitytojų poreikius, ir apsimoka leidyklai.
Tad, galima sakyti, esame priversti domėtis tiek madingiausiais užsienio autoriais, tiek rinktis tuos lietuvių autorius, kuriuos mėgsta skaitytojai. Tai, aišku, neužkerta kelio išleisti ir vieną kitą rimtą leidinį. Gal net tokiems uždirba pinigų.
S. Žukas: Ko aš norėčiau – kad rimtoji literatūra nebūtų nuostolinga. O pelną tegul neša kiti, labiau komercializuoti leidiniai. Visa mūsų kasdienybė – laviravimas.
Vis dėlto smagiausia dalyvauti šalies istorijos ir dabarties kultūros kūrimo procese. Juk mes esame laisvi pasirinkti. Tarkime, Kristina Sabaliauskaitė parašė romaną apie XVII amžių, kurį mes išleidome, ir šalies barokas nušvito visai kitomis spalvomis. Čia aš matau prasmę, misiją.
– O kaip sekasi elektroninių knygų leidyba?
S. Repečka: Elektroninės knygos – neišvengiamybė. Tad mes žengiame ir šia kryptimi. Esame susidarę sąrašą, ką artimiausiu metu paleisime į elektroninę erdvę tiek iš verstinės literatūros, tiek ir iš lietuvių autorių kūrinių.
Naujausias projektas – šešios Sigito Parulskio elektroninės knygos, kurias galima įsigyti tokiose interneto sistemose kaip Amazon.com. Apie didelius pirkimus dar negalima kalbėti, bet aš džiaugiuosi, kad S. Parulskis pritarė mūsų idėjai ir sutiko leisti savo knygas elektroniniu formatu. Šis rašytojas rodo pavyzdį ir kitiems autoriams.
