Naujausias J. Bilotienės darbas - Lukiškių Dievo Motinos ikona, laikoma seniausiu Lietuvoje esančiu molbertinės tapybos istoriniu paveikslu.
Anksčiau auksinių rankų moteris yra restauravusi kitus pačius garsiausius šventuosius Dievo Motinos atvaizdus Lietuvoje - Vilniaus Aušros Vartų paveikslą, Sapiegų Madoną, dabar kabančią Vilniaus arkikatedros bazilikos Goštautų koplyčioje, Šiluvos bazilikos ir Palangos bažnyčios švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslus, daugelį kitų vertingiausių sakralinės dailės kūrinių.
Interviu lrytas.lt J. Bilotienė prisipažino, kad restauruoti stebuklingais laikomus paveikslus – ypatinga patirtis, nesulyginama su paprasto dailės kūrinio restauravimu. Patyrusiai restauratorei prie kai kurių madonų buvo net baisu prisiliesti.
- Jums kaip restauratorei yra skirtumas, ar restauruoti stebuklingu laikomą paveikslą, ar paprastą?
- Yra. Mano dabartiniame kabinete pirmiausia pabuvojo Sapiegų Madona - didžiulis paveikslas, kuris dabar kabo Arkikatedroje. Atvažiavo menotyrininkė iš Maskvos ir paklausė, kas restauruoja tą Madoną. Aš pasakiau, kad jį restauravo kita restauratorė, o dabar liepta tęsti man. „A, tai ji jus išsirinko“, - pasakė menotyrininkė. Aš nustebau, kaip tai įmanoma. Ji atsakė, kad tai stebuklingas paveikslas, ir su jais tokie dalykai vyksta.
Po to restauravau Auštos Vartų Mariją. Taip pat labai bijojau, kai reikėjo eiti jos tvarkyti. Prieš atvykstant popiežiui, valė koplyčią ir man liepė tiesiog nueiti ir nuo paveikslo nuvalyti nešvarumus. Iš pradžių nesutikau, nes bijojau prie tokio paveikslo prisiliesti. Bet kai nuėmė aptaisus, pasižiūrėjau ir pamaniau, kad nuvalyti nešvarumus – nieko tokio.
Paveikslas buvo iškeltas iš altoriaus. Ant jo buvo labai daug nešvarumų. Bet kai pamačiau, kokios Marijos rankos – trumpos, plačios, užtapytos begale sluoksnių, - nors iki popiežiaus vizito buvo likę du mėnesiai, pradėjau valyti, krapštyti, kol radau tikrąsias. Dabar jos ir yra tokios.
Įtampos, baimės nėra ko lyginti su paprastų paveikslų restauravimu. Ką reiškia nuo paveikslo nuvalyti nešvarumus? Arba ištrupėjimus - užgruntavai, užtonavai, palakavai, ir viskas. O su stebuklingu paveikslu visą laiką turi drebėti.
- Ta baimė susijusi su atsakomybe prieš visus tuos žmones, kurie tą paveikslą garbina, ar prieš patį Dievą, Dievo Motiną, kuri galbūt per tą paveikslą reiškiasi?
- Tai visuma. Yra baimė ir prieš žmones. Kai paveiksle daug užtapymų, tu žinai, kad restauruotas jis jau bus kitoks. Pakinta vaizdas, veido išraiška – nelieka nieko panašaus. Lieka tikri dalykai, kurie šimtmečius buvo paslėpti kaip už širmos. Jų niekas nematė. Tie, kurie meldžiasi, yra pripratę prie vaizdo. Žmogui gal gražesnė Madona raudonais skruostais, putli, negu nutapyta pagal griežtus ikonų kanonus, kur linijos yra labai tikslios. Akys būna padarytos kaip tikro žmogaus, o ikonose jos yra linijinės, siaurutės. Bet jos veikia. Per šimtmečius yra išieškota, kad užtenka tokių akių, kad jos žiūrėtų ir veiktų žmogų.
- Nebaisu, kad nuėmus vėliau pridėtus sluoksnius, nuimsite ir dalį paveikslo šventumo?
- Ne, tai pridėti dalykai, kurių nereikia – visokie makiažai. O 160 stebuklų aprašyti gal ne šiaip sau. Šalia tokio paveikslo, kai ateini į savo kambarėlį, jautiesi esantis ne vienas.
- Ar jums pačiai yra nutikę kokių nors stebuklų, restauruojant visas tas madonas?
- Kažko ypatingo – lyg ir ne, bet aš tikiu, kad po tokių darbų restauravimo kai kas įvyksta gyvenime. Kai kas pasakoma per sapnus. Keletą kartų tuo įsitikinau. Jos tau pasako, koks esi, kaip turi elgtis – tave šlifuoja. Pasako, kad turi būti atviresnis, nuoširdesnis, skaidresnis – tada ir gyventi lengviau darosi. Kai toks esi, ir bendravimas kitas.
- Jūs pašlifuojate jas, o jos – jus?
- Taip, aš ir prašau kartais: aš padedu tau, o tu padėk man. Prašau, kad jos man pasiduotų – būna, kad negali įveikti, viskas užtapyta, sluoksnių tiek daug. Nežinai, kas ten giliau, jeigu rentgeno nuotrauka tos vietos nerodo. Bet norisi atskleisti tą grožį. Skuti skalpeliu, po dulkelę krapštai, žiūri pro lupą, bet vis tiek visą laiką drebėdamas.
- Kas labiausiai pakenkia seniems paveikslams – pats laikas, nevykę bandymai restauruoti, stichinės nelaimės?
- Laikas, aišku, veikia. Laikymo sąlygos gali būti netinkamos – per karšta, per šalta. Labai kenkia temperatūrų skirtumai. Būna, kad per remontus paveikslai nesaugomi, apkrečiami kalkėmis. Bet labiausiai kenkia gaisrai. Jeigu paveikslas sudega, nukratomi degėsiai ir vėl dažomas gruntas. Būna likę tik likučiai. Bet kai būna užtapyti labai stori sluoksniai, iš karto nematai, kiek ten ko likę. Žemaičių Kalvarijos paveiksle bevalydama radau gaisro žymes.
- Kaimo bažnytėlių dvasininkai žino, kaip elgtis su senais paveikslais?
- Kam rūpi, tas viską gali sužinoti. Kas nori, gali atvykti į centrą – plačiai nušviečiama, kaip reikia elgtis, paaiškinamos saugojimo taisyklės.
Būna, kad paveikslas atrodo šiek tiek nukentėjęs. Kunigui pasirodo, kad iš jo nieko gero nebus, ir numeta kur nors į rūsį. Po kurio laiko ištraukia, ir jis pasirodo esantis labai vertingas. Baisiausia tai, kad kas nevertina, jį gali sunaikinti.
- Ar Lietuvos bažnyčiose esantys paveikslai kaip nors surašomi, suskaičiuojami?
- Būna atliekama inventorizacija. Žiūrima, kuris iš jų didžiausias „ligoniukas“, kuris vertingiausias, ir tada jį atveža pas mus.
- Tai koks naujas „ligoniukas“ jau yra jūsų akiratyje?
- Aš jau klausiau direktoriaus, bet man sako, gal truputį atsipūsk, jų visada bus. Dėl paveikslo restauravimo reikia tartis su kunigais, su parapija, ar jie nori. Jeigu paveikslas nebyrantis, sveikas ir pakankamai gražus, tai gali sau būti. Bet yra tokių, kurie pradeda byrėti, atšoka dažai – jie gali ilgai nebeišlaikyti, ir galime juos prarasti. Tokius reikia gelbėti kuo greičiau.
- Nebūna taip, kad tikintieji nenori išleisti savo mylimos madonos į „sanatoriją“?
- Aišku, kad būna. Yra buvę, tiesa, ne man, kad tikintieji vijosi ir aiškino, jog paveikslas jiems ir toks gražus. Bet po to, kai paveikslas išgražėja, atjaunėja, kaip buvo su Šiluvos Madona, jie gieda giesmes, žiūri į jį ir būna patenkinti. Juk iš pagyvenusios moteriškės atsiranda jauna, graži!
- Ar jums asmeniškai labiausiai patinka būtent madonos, ar tai sutapimas, kad tenka restauruoti daugiausiai jas?
- Tai sutapimai. Aš daugybę metų dirbu ir restauruoju viską, ką man duoda. Dirbdamas įstaigoje nesirenki pats. Matyt, įrodžiau, kad tai galiu, ir manimi pasitiki. Nė vienos madonos pati neprašiau. Ir Lukiškių Madoną tik pro langą pamačiau atnešamą. Manęs paklausė, ar tai aš ją restauruosiu. Atsakiau, kad ne, nežinau, ką man direktorius skirs. „Bet mes žinome, kad tiktai jums duos“, - pasakė jie.
- Ar įdomu restauruoti paveikslus?
- Labai įdomu, šitiek adrenalino gauni. Atrodo, kad ten nieko nėra, gali tikrai skėsčioti rankomis. Taip buvo ir su Lukiškių Madona – matėsi tik užtapymas, ir buvo neaišku, kas giliau yra ir ką iš jo galima padaryti. Menotyrininkė Tojana Račiūnaitė sakė: „Dėkingi, kad ryžaisi tokiam darbui“. Daug yra paveikslų, kuriems tik nuvalomi nešvarumai, truputį atšviežinama, pagražinama, bet tapyba išlieka ta pati, bijoma nuimti sluoksnius. Per šimtmečius jie būna tapę labai kieti, netolygiai išsidėstę. Vienoje vietoje gali būti ir septyni, ir dvylika sluoksnių, o šalia jų – skylės. Po to reikia viską „suvesti“. Taip nebūna, kad nuvalei ir radai sveiką, gražų paveikslą.
- Ar restauratoriui gresia kas nors už prastai atliktą darbą, sugadintą šedevrą?
- Mažų klaidelių pasitaiko visiems, kurie ką nors daro, ne tik restauratoriams. Daugiau sugadina ne restauratoriai, o mėgėjai. Būna, kad bažnyčioje daro remontą, ir kunigas paprašo langų dažytojo, žmogaus „prie meno“, pataisyti ir paveikslą. Taip prisiliečiama ir prie veidų, jie nutapomi savaip. Baisiausias dalykas, kas gali nutikti restauruojant – nuvalyti negrįžtamai. Jeigu užtepei, tai dar gali nuimti.
- Turbūt nėra, kas negirdėjo neseno anekdotinio atvejo, kaip Ispanijoje buvo nevykusiai restauruotas Jėzaus portretas. Sakoma, kad jis sugadintas negrįžtamai. Kaip manote, jeigu jis pakliūtų į jūsų rankas, galėtumėte ką nors atitaisyti?
- Žiūrint kiek nepataisomai jis sugadintas, ar po apačia kas nors yra likę. Tai, kad ant viršaus užtapyta baisiai, nėra nepataisoma. Tam atliekami rentgeno, cheminiai, fizikiniai tyrimai. Jeigu pradžioje kažko nematyti, nuimi sluoksnį ir vis tiek kažką randi. Einant gilyn, viskas surandama, visi sluoksniai. Juos užfiksuojame, bendraujame su fizikais, chemikais, ir bendromis jėgomis pasiekiame gerą rezultatą.
- Kuris iš jūsų restauruotų darbų jums pats brangiausias, įdomiausias?
- Kai darai kurį nors darbą, prie jo pripranti, ir tai atrodo kaip tavo išnešiotas vaikas, toks brangus, tiek daug jėgų jam atiduota. Išskirčiau galbūt Aušros Vartų paveikslą. Nors ir trumpai prie jo dirbau, bet jis labai žymus, ir prisilietimas prie jo man buvo labai svarbus. Po jo – Šiluva. Žemaičių Kalvarijos paveikslą buvo labai sunku restauruoti, tai po gaisro išlikęs darbas. O dabar jau Lukiškių Madona brangiausia. Kiekviena jų man kaip vaikas, myliu visas.
- Nebūna baisu tą savo „vaiką“ vėl atiduoti į bažnyčią, kur nežinia, kaip jis bus prižiūrimas, ar geras sąlygas turės?
- Baimė būna. Bet dėl Lukiškių Madonos tikrai žinau, kad sąlygos jai bus geros. Pusę metų ji bus eksponuojama Bažnytinio meno muziejuje, o vėliau perkelta į bažnyčią. Iki to laiko Jokūbo bažnyčioje vieta jai bus paruošta taip, kad sąlygos bus tinkamos.
- Kaip sugalvojote tapti restauratore? Kokių pomėgių turėjote vaikystėje?
- Pamenu, vaikystėje pas mus ateidavo brolio draugas ir piešdavo su pieštuku. Aš dar nelabai matydavau, kas ant stalo, bet iki šiol akyse stovi tie piešinukai. Visada daug piešiau, nors priemonių nebuvo. Ir dabar, jeigu turėčiau daugiau laiko, pati tapyčiau. Pieščiau žolynus, anūkų portretus. Bet neaprėpiu visko. Anūkus skatinu, kad jie kuo daugiau pieštų.
- Geras restauratorius turi būti ir geras dailininkas, ar čia labiau reikalingi kiti įgūdžiai?
- Čia labai reikia intuicijos, kruopštumo, atidumo, atsakomybės. Geru dailininku nereikia būti. Tu negali susitapatinti su autoriumi.
