Savaitgalį parodyta V. Bareikio premjera „Kovos klubas” – „No Theatre” ir Jaunimo teatro bendradarbiavimo produktas.
Tai monologiniu pasakojimu pagrįsta drama apie kovą su primesta tvarka.
Pagrindinis herojus prisijaukina anarchiją, paverčia ją pagrindiniu gyvenimo principu, vienintele priemone išlikti. Bet anarchija tampa ir pražūties įrankiu. Spektaklio pagrindas – amerikiečių rašytojo Chucko Palahniuko romanas „Kovos klubas”.
Spektakliu „Telefonų knyga” V. Bareikis ir jo sukurtas judėjimas „No Theatre” svarstė apie teatrą ir save teatre.
Spektakliu „Mr.Fluxus, arba Šarlatanai?” jie domėjosi menininko padėtimi.
Todėl prabilti apie visuomenę „Kovos klube” turbūt buvo neišvengiama. Kaip, atrodo, neišvengiama ir prabilti apie anarchiją, teatro judėjimą pavadinus jį ne teatru.
Anarchijos baletas
Spektaklis prasideda ir baigiasi Jaunimo teatro kieme. Per langus skrenda dėžės, popieriai, plevėsuoja vėliavos, skamba muzika, aktoriai šaukia pro langus. Šie epizodai – savotiškas „Kovos klubą” įrėminantis anarchijos baletas.
Kalba apie anarchiją ir šokis spektaklio metu susijungs ne kartą. Tačiau tik „Kovos klubo” pradžios ir pabaigos scenose anarchijos protrūkis atrodė įtikinamas.
Ch. Palahniuko knygos veiksmas prasideda ir baigiasi dangoraižyje, kuris turi sprogti. Tad spektaklio pradžioje per teatro langus persisvėrę aktoriai sukuria sąsają su judėjimu „No Theatre” ir, žinoma, režisieriaus užmoju atsisakyti tradicinio teatro ir kurti savą. Taip jie perkeltine prasme užminuoja Jaunimo teatrą.
Tačiau teatro kieme vyksta tik apytiksliai 20 minučių veiksmo iš beveik keturių valandų, o visa kita – gražioje teatro salėje, scenografės Martos Vosyliūtės elegantiškai juodai ir baltai aprengtoje scenoje.
Atrodė, kad tvarkingai salės atmosferai paveikus spektaklio pradžioje pažadėtas provokatyvumas ir teatro tvarkos išsprogdinimas nurimo arba pasiliko teatro kieme. Net ir kovos klubas, kuriame du vyrai turėtų be gailesčio kautis, spektaklyje tapo lygiai tokiu pat kaip salė tvarkingu ir saugiu pasistumdymu roko koncerte.
Antžmogis Taileris ir kiti
Taileris Durdenas tiek romane, tiek Davido Fincherio filme, tiek spektaklyje atsiranda, kad išgelbėtų herojų iš tuščio švediškais baldais apstatyto gyvenimo. Pasakotojo ir Tailerio santykiai virsta kiekviename iš mūsų glūdinčios griaunamosios galios išlaisvinimo drama.
Spektaklio Pasakotojo vaidmuo teko Ainiui Storpirščiui. Veiksmas scenoje kaip tik prasideda Pasakotojui žaviai ironiškai pristatant situaciją ir pagrindinius veikėjus. Tailerio, savotiško šių laikų antžmogio, vaidmuo teko Dovydui Stončiui ir Vainiui Sodeikai. Svarbūs čia ir Pasakotojo santykiai su Gabrieliaus Liaudansko Didžiuoju Bobu ar Elzės Gudavičiūtės Marla Singer.
A. Storpirštis ir E. Gudavičiūtė vėl sukūrė puikius vaidmenis, o režisieriaus viskas kruopščiai apgalvota – ir Liukos Songailaitės kostiumai, ir Jono Tertelio vaizdo projekcijos, ir grupės „Sheep Got Waxed” muzika, jų visų kuriamų vaizdų ir garsų deriniai.
Bet visa ši kūrinija greitai nustojo stebinti, jaudinti ar juokinti, trumpų epizodų gausa netrukus ėmė varginti ir paaiškėjo, kad lauktas sprogimas šį kartą neįvyks. Ar ne dėl to, kad V. Bareikis neatsirinko, kas jam svarbiausia, nelabai nutolo nuo romano ir perkėlė į sceną beveik viską?
Kaip gelbėtis nuo tobulybės
Ch. Palahniukas romane sukūrė savidestrukcijos provokuojamą nerimą, o spektaklyje jis nuslopintas, nes vyravo tvarka. Jos perteklių griovė nebent problemos dėl garso. Aktorių balsus dažnai užgožė gyvai grojanti grupė, o kai herojai bendravo scenos gilumoje, garsas taip pat nepasiekė žiūrovų.
Kovos klubo komandos balsai kažkur išsisklaidė ir visa jėga žiūrovus paveikė tik spektaklio finale teatro kieme. Tad surinkta jaunų vyrų masė paliko silpną įspūdį. Rodėsi, kad pasaulį keisti išsiruošę vyrai taip ir liko moterų išaugintais berniukais, kurie ne tik kumščiais, bet net ir žodžiais nesugeba pasipriešinti nepriimtinai tvarkai.
Spektaklis tapo pasakojimu ne apie realų pasipriešinimą, o tiesiog apie vienų taisyklių pakeitimą kitomis. Vyrai, nenutuokiantys apie vyriškumą, neturi drąsos ar jėgų gyventi be taisyklių. Jie, palikę Vakarų civilizacijos sukurtas ir primestas normas, griebėsi Tailerio taisyklių kaip išgelbėjimo. Tačiau juk tai tėra žaidimas, apsimetinėjimas, anarchijos vaidinimas.
Kad būtų galima ką nors pakeisti, reikia sunaikinti esamą tvarką, taisykles ar jų kūrėją. Tai, regis, sako visos trys „Kovos klubo” versijos – romanas, filmas, spektaklis.
Kad būtų galima sukurti naują teatrą, negalima naudotis senomis taisyklėmis. Po „Kovos klubo” atrodo, kad geriausia, ką dabar galėtų padaryti „No Theatre”, – sušokti savo anarchijos baletą iki galo ir jau nebegrįžti į įprastą sceną, provokuojančią pasiduoti tradicinio teatro taisyklėms.
