„Scanoramą” atidarys būtent H. G. Sigurdssono juosta „Bet kuriuo keliu”. Tai tragikomiška tikros draugystės istorija. Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje Finibogis ir Alfredas vasarą leidžia dažydami geltonas juostas ir statydami riboženklius tuščiuose ir nesibaigiančiuose salos keliuose.
Finibogis – subrendęs ir rimtas, o jaunesnis Alfredas – tikras plevėsa, kuriam galvoje tik seksas. Atvirai kalbėdamiesi, dalydamiesi nelaimingos meilės istorijomis ir kvailiodami jie susidraugauja.
Filmą sostinės žiūrovams pristatys 34 metų režisierius H. G. Sigurdssonas ir aktorius Hilmaras Gudjonssonas.
– Juostą „Bet kuriuo keliu” jau matė San Sebastiano, Geteborgo kino festivalių žiūrovai. Kaip filmą sutiko publika? Ar suprato islandišką humorą? – paklausiau H.G.Sigurdssono.
– Įvairių šalių publika filmą sutiko puikiai, o gal jie tiesiog norėjo atrodyti mandagūs.
Nors filmo kontekstas gana specifinis, tikiu, kad ši istorija yra universali.
Tiesa, pastebėjau, kad šiaurinėje pasaulio dalyje – Skandinavijoje, Šiaurės Europoje – žmonės juokiasi daugiau, filmą priima emocingiau nei pietinėse šalyse, nors šiaip islandišką humorą apibūdinčiau kaip sausą ir ironišką.
– Filme parodote vienatvę, draugystės pradžią, tragikomišką žmogaus būtį. Ar islandai – vieniši, užsisklendę žmonės?
– Manau, kad mes visi kartais jaučiamės vieniši. Visai nesvarbu, iš kurio pasaulio kampelio esame kilę. Tai elementari emocija.
Islandai gali būti labai uždari, bet kai geriau su jais susipažįsti, pastebi, kad taip nėra. Galbūt jie tik drovūs, nežinau.
Taip pat jie turi didžiulį mažumos kompleksą – visada save lygina su likusiu pasauliu. Jie mano esantys geri arba net geresni nei dauguma kitų didelių tautų. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra.
– Vienas jūsų draugas apie filmą pasakė: „Abbasas Kiarostami sutinka „Buką ir Bukesnį”.” Jums tai įvertinimas ar įžeidimas?
– Iš pradžių man šie žodžiai pasirodė įžeidžiantys, tačiau kiek pagalvojęs supratau, kad tai tiesiog genialu ir net labai teisinga. Manau, kad tai puikus komplimentas.
Visada gerbiau filmų kūrėjus, kurie stato aukštos meninės vertės filmus, bet kartu sugeba ir pralinksminti. Pavyzdžiui, brolius Ethaną ir Joelį Coenus.
– Filmu teigiate: meilė ir seksas nėra tas pat. Kokia jūsų paties nuomonė apie tai?
– Labai norėčiau žinoti atsakymą į šį klausimą. Vis dar bandau išsiaiškinti.
– Esate jaunas kino kūrėjas. Turbūt sudėtinga pirmam kuriamam filmui gauti finansavimą? Kokia situacija Islandijos kino industrijoje?
– Mūsų šalyje per metus sukuriami 6–7 vaidybiniai filmai. Turime kino fondą, kuris finansuoja maždaug pusę filmo biudžeto, bet vis tiek turime ieškoti partnerių užsienyje. Arba reikia susirasti privatų investuotoją Islandijoje, kad surinktume trūkstamas lėšas. Tai nėra lengva, bet nėra ir neįmanoma.
– Lietuvoje lankotės pirmą kartą. Ką esate girdėjęs apie mūsų šalį?
– Esu girdėjęs, kad lietuviai gamina labai gardžią vyšnių trauktinę. Tikiuosi, kad tai tiesa, ir aš būtinai jos paragausiu. Gaila, kad negalėsiu ilgiau pabūti Lietuvoje – spėsiu tik apsidairyti Vilniuje.
– Islandija buvo pirmoji šalis, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Kaip islandai vertina Lietuvą ir jos žmones?
– Islandai labai didžiuojasi faktu, kad pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Mes puikiai jaučiamės, kad turėjome galimybę paremti kitą mažą ir artimą tautą, net jei Lietuvoje gyvena dešimt kartų daugiau žmonių nei Islandijoje.
