E. Pleškytė buvo nepaprasto grožio ir galingo temperamento aktorė. Ji vaidino Kauno dramos teatre, Vilniaus akademiniame ir Jaunimo teatruose. Jos galimybės, atrodytų, neturėjo ribų.
E. Pleškytė sugebėjo būti ir lyriška Ulijona Henriko Vancevičiaus 1962 m. spektaklyje Kaune, ir pasiutęs berniūkštis spektakliuose vaikams (Jonas Remigijaus Markūno „Jungose ir piratuose”, Tomis „Pepėje Ilgakojinėje”, abu režisuoti Vytauto Čibiro), ir žaismingai mylinti moteris, ir slepianti dramatišką kančią vilkė.
Nepamirštami E. Pleškytės duetai su aktoriumi Antanu Šurna Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje „Trešnių skonis” (1971 m.), Marijono Giedrio filme „Herkus Mantas” (1972 m.).
Vaidino lyg be pastangų
E. Pleškytės kino vaidmenys – ne vien lietuvių filmuose, bet ir įvairiose Sovietų Sąjungos kino studijose Latvijoje, Rusijoje, Moldovoje. Tai buvo ryški žvaigždė, daugelio žiūrovų mylima aktorė.
Aktorius Regimantas Adomaitis ne kartą filmavosi su E. Pleškyte.
„Tai buvo karalienė, pažiba. Be to, didžiulis talentas ir labai ryški, originali asmenybė, kuriai teatre nieko ir vaidinti nereikėdavo. Todėl, kad pati savaime įdomi, tiek daug savyje visko sukaupusi.
Mes kažką scenoje vaizduodavome, o jai nieko nereikėdavo daryti. Ji buvo kaip liūtė. Mažesni plėšrūnai scenoje turėdavo daug pastangų įdėti, kad sugautų kokį kiškį, o Eugenijai nereikėdavo jokių pastangų”, – teigė R. Adomaitis.
Buvo atsakinga ir kaprizinga
Aktorius Kostas Smoriginas vaidino su E. Pleškyte Jaunimo teatre ir kine. Pasak jo, E.Pleškytė vienintelė scenoje ir kine taip mokėjo parodyti savo vidinį ir išorinį grožį, skausmą ir tragediją, jėgą ir pyktį, kad išliktų ori.
„Ji buvo aristokratė. Jos unikalus grožis ir veido bruožai mano atmintyje įsirėžė visam gyvenimui – didelės, išraiškingos akys, taisyklingas veidas, pilnas kančios ir švaros.
Tačiau, mano galva, ne grožis pats svarbiausias dalykas, o partnerystė. Filmavomės viename įdomiausių režisieriaus Algimanto Puipos filme „Velnio sėkla”, sukurtame pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų, vaidinome Jono Pakulio spektaklyje pagal Henriko Ibseno pjesę „Šmėklos”. Su „Šmėklomis” visą Lietuvą apsukome gal šimtą kartų.
Eugenija – labai atsakinga, labai kaprizinga, bet kibi ir stipri partnerė. Gal ne specialiai, gal nejučiomis, bet kol prieš spektaklį ji nesurasdavo aukos, su kuria nesusiginčydavo iki skausmo, spektaklis neprasidėdavo”, – prisimena K. Smoriginas.
Nemėgo didybės ligos
Aktorius Rimgaudas Karvelis prisimena, kad E. Pleškytė scenoje būdavusi neatpažįstama ir nemėgo tų kolegų, kurie sirgdavo didybės liga. „Jai visada svarbiausia būdavo aktoriaus vidus, asmenybė. E. Pleškytė – primadona, iš savęs ir partnerių reikalavusi prasmės, minties, emocijų gilumo”, – tikino R. Karvelis.
Režisierius Rimas Tuminas yra vaidinęs su E. Pleškyte Jaunimo teatro spektaklyje „Vaivorykštė žiemą”, 1973 metais sukurtame pagal dramaturgo Michailo Roščino pjesę.
„Eugenija vaidino motiną, aš – jos sūnų. Jutau ir supratau, kad tokia sovietinė dramaturgija jaunimui jai per sekli ir per menka, – sakė R. Tuminas. – Nuo tų laikų Eugenija liko mano atmintyje kaip tvirta, valinga, nervinga, tačiau darbo metu sugebanti susikaupti ir susitvardyti moteris.
Užkulisiuose ji būdavo dar temperamentingesnė. Kartais atrodydavo, kad ją užvaldo ne žmogaus, ne moters, o vilkės temperamentas. Todėl, be abejo, privengdavau jos, nors mums sekėsi kartu vaidinti. Spektaklis sėkmingai buvo rodomas visą sezoną.
Po beveik dešimties metų su Eugenija vėl susitikome Jaunimo teatre – tą kartą aš stačiau Atholos Fugardo pjesę „Čia gyvena žmonės”, kurioje gvildenamas atstumtos moters likimas, moters, išgyvenančios amžiaus krizę, vienatvę, šilumos ir supratimo paieškos.
Spektaklio medžiaga ir mūsų bendras darbas ją užbūrė. Mačiau, kaip ji geidė tų repeticijų, nors mane kurį laiką buvo ištikusi kūrybinė krizė.
Po spektaklio „Čia gyvena žmonės” pagalvojau, kad mes būtinai dar scenoje susitiksime. Būtinai. Juk gyvenimas dar ilgas priešakyje. O gyvenimas eina, praeina. Bet aš žinau – mes arba Žemėje, arba Danguje būtinai dar susitiksime.”
Gyvenimo kelias: nuo Giliogirio iki San Fransisko
E. Pleškytė gimė 1938 m. sausio 6 d. Giliogiryje, Plungės rajone. 1961 m. baigė Valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). 1961–1963 m. dirbo Kauno dramos teatre. 1963–1965 m. buvo Valstybinio akademinio dramos teatro aktorė. Nuo 1965 m. – Jaunimo teatro aktorė. 1995–2008 m. gyveno San Fransiske (JAV). 2009 m. už nuopelnus lietuviškam kinui apdovanota Auksine gerve.
Filmavosi su garsiausiais Sovietų Sąjungos ir Lietuvos aktoriais, įsiamžino tokiuose garsiuose filmuose kaip S. Samsonovo „Grynai angliška žmogžudystė” (1976), kuriame vaidino kartu su Rusijos žvaigžde A. Batalovu, M. Chucijevo filme „Buvo gegužė” (1969) su rusų kino garsenybe S. Šakurovu.
Atliko vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Laiptai į dangų” (1966), „Vyrų vasara” (1970), „Herkus Mantas” (1972), „Sadūto tūto” (1974), „Ilga kelionė prie jūros” (1976), „Nesėtų rugių žydėjimas”, „Velnio sėkla” (1979), „Mažos mūsų nuodėmės” (1979).
