Ji kartu su pačiais žinomiausiais buvusios sovietinės erdvės ir mūsų šalies aktoriais įamžinta tokiuose filmuose, kaip Samsono Samsonovo „Grynai angliška žmogžudystė“, kuriame filmavosi kartu su Rusijos žvaigžde Aleksejus Batalovu, Marleno Chucyjevo juostoje „O buvo gegužis“. E. Pleškytės žvaigždė žibėjo šalia dabartinio rusų kinematografijos pažibos Sergejus Šakurovo.
O Lietuvos kino ir teatro meistrai – Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Antanas Šurna, Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius laikė didžiuliu savęs įvertinimu, jei jiems būdavo pasiūloma dirbti kartu su E. Pleškyte.
E. Pleškytė suvaidino tokiuose filmuose kaip "Laiptai į dangų" (1966), "Vyrų vasara" (1970), "Herkus Mantas" (1972), "Sadūto tūto" (1974), "Ilga kelionė prie jūros" (1976), "Nesėtų rugių žydėjimas", "Velnio sėkla" (1979), "Mažos mūsų nuodėmės" (1979).
1938 m. sausio 6 d. Giliogiryje (Plungės rajonas) gimusi aktorė iš viso vaidino daugiau nei 30 kino filmų. Už nuopelnus lietuviškam kinui auksiniam talentui 2009-aisiais buvo įteikta "Auksinė gervė".
Kaip yra pastebėjęs Lietuvos kinematografininkų sąjungos vadovas, režisierius Gytis Lukšas, nepaisant to, kad mūsų šalyje šviesios atminties režisierius Vytautas Žalakevičius kine buvo suformavęs vyrų aktorių kultą, E. Pleškytei šis nerašytas įstatymas negaliojo - ji būdavo kviečiama svarbiausiems vaidmenims, kaip lygiavertė partnerė ir žvaigždė tituluočiausiems aktoriams.
„Egeniją iš visų aktorių išskyrė jos nepaprastas ir stebuklingas spindėjimas bei talentas“, - pastebėjo G. Lukšas.„1970-1980 m. buvo pats sunkiausias ir nykiausias laikotarpis – aplink buvo tuštuma ir nykuma. Aš dažnai netekdavau labai įdomių vaidmenų kine tiek buvusioje SSRS, tiek užsienyje, nes buvau laikoma tėvynės išdaviko sesuo“, - neapsiėjo filmas ir be itin skaudžios visai Pleškių, iš Telšių apylinkių kilusiai šeimai, o E. Pleškytei – ypač, temos – brolio Jono Pleškio pabėgimo į Vakarus.
J. Pleškys buvo laivo, aptarnaujančio SSRS povandeninius atominius laivyną, kapitonas. 1961 m. balandžio 6 d. jis netikėtai nuplukdė laivą iš Klaipėdos į Švedijos Borholmo salą, o vėliau gavo prieglobstį JAV, kur gyveno iki pat mirties 1993 m.
Eugenijos susitikimas su broliu 1988 m. Bostone, kai Jaunimo teatras gastroliavo Amerikoje. Tai, ko gero, lėmė, kad būdama pačiame jėgų žydėjime, ji nusprendė palikti sceną ir išvykti pas brolį, kurio ilgėjosi ne vieną dešimtmetį.
„Sulaukusi pensijos, 1993 m. tuoj pat išėjau į pensiją, nes mačiau, kad teatruose suirutė ir rimto darbo tikėtis nebeverta“, - prisipažino E. Pleškytė.
Nors daugeliui kolegų toks jos žingsnis buvo nesuprantamas, ji šio savo sprendimo nesigailėjo ir netrukus išvyko į JAV. Ten ištekėjo, o po vyro mirties 2008 m. sugrįžo į Lietuvą.
Užuojautą dėl E. Pleškytės mirties pareiškė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Itin didelio talento aktorė ir ryški asmenybė Eugenija Pleškytė aukso raidėmis įrašė savo vaidmenis Lietuvos teatro ir kino istorijoje. Jos vardas ir kūryba plačiai žinomi už Lietuvos ribų, vaidinti su ja scenoje ir kine laikė garbe iškiliausi mūsų bei užsienio aktoriai. Žinomų teatro ir kino režisierių kūrybai ji turėjo didelę įtaką. Jos kūryba Kauno ir Vilniaus dramos teatruose, o ypač - Vilniaus Jaunimo teatre, kuriame ji sukūrė iškiliausius savo teatrinius vaidmenis, ryškiai spindėjo visoje Lietuvos teatro padangėje ir lėmė išskirtinį ne tik teatro, bet ir kino režisierių dėmesį", - rašoma Prezidentės užuojautoje.
Rugsėjo mėnesį Vilniuje buvo pristatytas filmas apie E. Pleškytę „Savi keliai“. Kino juosta apie ją pačią – paskutinis filmas, kuriame pasirodo ši lietuvių aktorė. Vis dar jaunatviška aktorė prisiminimais dalijosi vaikštinėdama palei Nerį.
Siūlome susipažinti su prieš mėnesį publikuotomis žurnalistės, vienos filmo autorių Birutės Vyšniauskaitės įžvalgomis apie E. Pleškytės gyvenimo ir kūrybos paslaptis
***
Nors žurnalisto darbas kiekvieną dieną gali iškrėsti įvairių netikėtumų, o per kelis dešimtmečius jų – kartais pačių kurioziškiausių – yra susikaupę tikrai nemažai, tačiau pačiu didžiausiu per dvidešimt ketverius žurnalistavimo metus netikėtumu ir išbandymu nuo šiol laikysiu savo dalyvavimą, kuriant televizijos dokumentinį filmą apie aktorę iš didžiosios raidės Eugeniją Pleškytę.
Interviu, atvedęs iki filmo
Kai 2009 m. rudenį su E. Pleškyte dariau interviu apie jos legendinį brolį Joną Pleškį, 1961 m. nuplukdžiusį sovietinę atominius povandeninius laivus aptarnavusią baržą į Švediją, o vėliau atsidūrusį JAV, aktorė po ilgai trukusio pokalbio atsargiai užsiminė, kad ją daug kas įkalbinėja rašyti memuarus. Tačiau pati imtis knygos ji nenorinti, o žurnalisto, kuriam norėtųsi patikėti savo gyvenimo ir kūrybos prisiminimus, pasak Eugenijos, tuo metu jos akiratyje nebuvę.
Po to interviu apie brolį (J. Pleškys mirė 1993 m. Amerikoje, o jo urną į Lietuvą pargabeno Eugenija – Red.) ir pokalbio apie galimą knygą su Eugenija susibičiuliavome ir kartais pasvarstydavome, kad jos memuarai iš tikrųjų būtų verti dėmesio. Bet idėja imtis knygos taip ir liko pokalbių ir pasvarstymų paraštėse.
Pernai, lapkričio pabaigoje, kai po pokalbio su Eugenija supratau, kad likimas jai vėl atsiuntė sunkių išbandymų, televizijos režisieriui Valdui Babaliauskui, LRT režisavusiam ne vieną kultūrinę laidą, pasiūliau imtis bent nedidelės apybraižos apie Eugeniją. „Ne laidą, o filmą apie tokią asmenybę derėtų sukurti“, - tokie režisieriaus papostringavimai tada atrodė lyg akmens pliumptelėjimas į juodą vandenį.Bet šią idėją į dienos šviesą ištraukė LRT vadovas Audrius Siaurusevičius.
„Tai ryt pradėsim“, - tokia jo žinutė beveik pribloškė praėjusių metų gruodžio 11 d.Filmas buvo pradėtas sukti ne „ryt“, o gruodžio 17 d. Šių metų rugsėjo 6 d. Jaunimo teatre, kuriame Eugenija dirbo beveik trisdešimt metų, įvyko jai skirto filmo „Savi keliai“ premjera.
Kiekviename pokalbyje - atradimai
Pašnekovus, kurie galėtų papasakoti apie darbą su Eugenija scenoje arba filmavimo aikštelėje rinkomės iš jos kūrybinio repertuaro. Nė vienas buvęs aktorės partneris arba režisierius, su kuriais jai teko dirbti, neatsisakė prieš kamerą pasidalinti prisiminimais ar išgyvenimais.Visi pokalbiai buvo tokie nuoširdūs ir unikalūs, kad, operatoriams Vytui Plytnikui arba Algiui Liutkevičiui išjungus kamerą, iš netikėtumo stodavo ilga tyla.
Buvo ir tokių pokalbių, kurie kai kuriuos kūrybinės grupės narius pravirkdė. „Ne mes filmą kūrėme, jis pats kūrėsi. Mums tik reikėjo būti akyliems ir klausyti, kas ką pasakoja“, -- jau baigus filmo montažą, pastebėjo režisierius V. Babaliauskas.
Amžinas partneris ir oponentas
Įpusėjus filmavimui, Eugenijai prieš kamerą teko atsisėsti kartu su savo ilgamečiu partneriu scenoje ir kine Antanu Šurna. „Nors esi sveikas, gražus, talentingas, bet vis išgirstu, kad nepatenkintas gyvenimu, vis dar bandai revoliucijas kelti“, - tokia Eugenijos provokacija A. Šurnos emocijas užkūrė, kaip senais jų partneriavimo metais.
„Tu labai graži, talentinga, puiki partnerė, bet tavo charakteris - absoliučiai šlykštus. Tu net neįsivaizduoji, kiek man kraujo esi sugadinusi“! – plykstelėjo A. Šurna, kurį ne tik savo improvizavimu, bet kartais iš anksto nesuderintais netikėčiausiais sprendimais Eugenija išmušdavo iš pusiausvyros spektaklių arba repeticijų metu.
Galbūt tai ir lėmė, kad jų duetai visiems laikams aukso raidėmis įrašyti Lietuvos teatro ir kino istorijoje. Kažin, ar šiandien įmanoma įsivaizduoti kitus aktorius vietoj E. Pleškytės ir A. Šurnos pirmajame ir iki šiol vieninteliame istoriniame filme „Herkus Mantas“, kuriame jie sukūrė pagrindinius Kotrynos ir Montės vaidmenis?
Be naujausio Eugenijos dueto su A. Šurna daug žavesio netektų ir jai skirtas filmas „Savi keliai“.Išlydėdama A. Šurną po filmavimo iš savo namų praėjusių metų gruodį, Eugenija ko gero net pačiai sau netikėtai pasiūlė: „Antanai, jei atsirastų mums abiems tinkanti pjesė, sutikčiau dar su tavimi suvaidinti“.Ar toks pasiūlymas – ne Eugenijos provokacija A. Šurnai, parodys laikas.
Prisipažinimas po daugelio metų
Šių metų sausio viduryje vos kelioms dienoms į Vilnių iš Maskvos parvykęs režisierius Rimantas Tuminas iškirpo laiko ir filmui, skirtam Eugenijai. Jis kaip niekas kitas sugebėjo išgryninti jos nepaprastai sudėtingą ir kaip aktorės, ir kaip moters asmenybę, o savo prisipažinimais apie bendravimą su Eugeniją bei darbą, statant spektaklį „Čia gyvena žmonės“ prieš trisdešimt metų, suintrigavo ne tik filmo žiūrovus, bet net pačią aktorę.
„Ji – labai dramatiška asmenybė. Kartais tapdavo tokia moteris žudikė (...). Bet tai ir viliojo mane. Mirties aš troškau būtent nuo tokios moters. Nuo jos smūgio ar suformuluotos teatrinės minties (...). Ji buvo, kaip žaibas, o aš tapdavau ne žeme, bet vandeniu ir gesindavau tą žaibą“, - kalbėjo R. Tuminas. Jis ne šiaip sau papasakojo apie darbą ir bendravimą su Eugenija, o tiesiog atliko vaidmenį – aš ir E. Pleškytė, net du kartus pavartodamas žodį „romanas“.
Kas tą vaidmenį prieš daugelį metų išprovokavo kurti, nei režisierius, nei aktorė, neišsidavė. Galbūt tai – dar viena Eugenijos paslaptis?Apie tai kalbėjo ir kitas Lietuvos teatro metras Eimuntas Nekrošius: „Už jos lieka didžiulė, didžiulė paslaptis, kuri yra jos, ir kaip aktorės, ir kaip moters puošmena“.
Ir verkė, ir juokėsi
Eugenijos gyvenimas pastaruoju metu taip susiklostė, kad ji negalėjo dalyvauti filmo premjeroje. Bet jai pačiai pirmai jis buvo parodytas namuose. „Na, pagaliau išgirdau, kad ir graži, ir talentinga, ir kad daug kas mane mylėjo. Bet kodėl man anksčiau niekas nesakydavo“? - valiūkiškai vertino kolegų komplimentus ir prisipažinimus iš ekrano Eugenija.
Buvusio partnerio aktoriaus Regimanto Adomaičio pakylėtas pareiškimas - „Plėšrūnė“ - šiek tiek praskleidė ir pačios Eugenijos prisiminimus: „O man kiškių ir nereikėdavo“. Bet nepaaiškino, ar tų kiškių nereikėdavo scenoje, ar ir scenoje, ir gyvenime...Gyvenimas jai įdomių vyrų iš tikrųjų nepašykštėjo – pirmąja meile ir vyru tapo talentingas muzikantas ir kompozitorius Algimantas Bražinskas, antruoju vyru, su kuriuo susilaukė vienintelio sūnaus Martyno - vienas iškiliausių Lietuvos teatro režisierių Vytautas Čibiras.
Daugiau nei dešimt metų E. Pleškytę bendras gyvenimas buvo susiejęs su buvusiu Lietuvos kino studijos vadovu Juliumi Lozoraičiu. Tačiau apie buvusius vyrus Lietuvoje ir apie paskutinį savo sutuoktinį Amerikoje, kur praleido daugiau nei dešimt metų, Eugenija šiandien kalba itin skūpiai: „Šiandien aš rami, nes visko buvo per daug“.
Už kadro – dar daug paslapčių?
Sukant filmą, buvo planuota pakalbinti ir Eugenijos partnerius, Rusijos teatro ir kino žviagždes, su kuriais ji dirbo ją buvusioje plačiojoje SSRS išgarsinusiuose filmuose „Grynai angliška žmogžudystė“, „Moteris baltais rūbais“, „O buvo gegužis“ – Grigorijų Taratorkiną, Sergejų Šakurovą, Aleksejų Batalovą. Į kadrą prašėsi ir aktorės draugystė su Rusijos įžymybe Borisu Moisejevu. Dėl laiko ir lėšų stokos šie sumanymai palikti ateičiai.
Norisi tikėti, kad - netolimai. Galbūt iš naujos medžiagos pavyktų susukti antrą filmo „Savi keliai“ dalį?
