Bėgant šimtmečiams, keičiantis religijoms, socialinei santvarkai ir vystantis technikai, šis laikotarpis sutrumpėjo iki vienos dienos.
Vienas iš įdomiausių mūsų protėvių papročių buvo eiti į šventąsias giraites ir ten tris dienas gerti ir aukoti alų.
Vėlinės seniau tęsdavosi ilgą laiką. Maždaug nuo spalio pabaigos iki Kūčių – tai pats tamsiausias metų laikas. Jo metu lietuviai prisimindavo mirusius, laiką skirdavo buvimui namuose su šeima. Verta paminėti, kad seniau šeimose būdavo kartais net po 10 ar daugiau vaikų. Neretai name gyvendavo ir dvi šeimos.
Tokių vakarų metu būdavo pasakojamos pasakos, mįslės, minklės ir perduodamos tradicijos. Tai būdavo ne tik vėlių pagerbimo ir prisiminimo, bet ir šeimos ir artimųjų pasibuvimas kartu.
Vėlinių simbolis - ugnis
Svarbiausia simbolinė ugnies reikšmė yra šiluma. Manoma, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais.
Kaimo kapinėse būdavo kuriamas vienas didelis laužas, kuriame deginami seni nuvirtę kryžiai, sausos kapinėse augančių medžių šakos ir kt.
Senų kryžių deginimas buvo paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma, mat deginant vyksta perkeitimas. Tai, kas deginama, virsta šiluma ir šviesa.
Senovinį kapinių laužo deginimo paprotį (tiesa, jau nebe iš kryžių) dar galima pamatyti Margionių kaime, Varėnos rajone. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
Prisiminti užmirštus kapus
Mūsų proseneliai manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas.
Dabar vėl atgimsta paprotys per Vėlines uždegti žvakutes ant protėvių kapų - pilkapių. Jos uždegamos ir ant apleistų kapelių ar apleistose kapinėse.
Deja, bet iki šiol Lietuvoje dar yra tokių palaidojimų vietų, kurių niekas neprižiūri.
Per Vėlines grįžta vėlės
Žmonės kalba, jog Vėlines dažniausiai vėjuotos, apsiniaukę ir šaltos. Tai laikas, kuomet lydimos vėjo, lietaus ir sniego trumpam į gyvųjų pasaulį sugrįžta mirusiųjų vėlės.
Lietuviai tikėjo, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį juos lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems.
Tačiau visuomet buvo paliekamo praviros durys ir stalo kampuose tuščios lėkštės. Praviros durys, kad sugrįžusi vėlė galėtų įeiti į namų vidų, o lėkštė - kad galėtų prisėsti su visais šeimos nariais. Dabar kai kur yra paliekama pradara orlaidė.
Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai - žvakės ar kitokia ugnis.
Maždaug XVI a. Žemaitijoje dar buvo labai gerbiami dvasininkai – žyniai. Žynys kviesdavo vėles, prašydavo palaimos, kviesdavo sėstis prie stalo ir pirmasis aukojo valgį vėlėms. Dažnai Vėlėms aukota į ugnį, t. y. maistas beriamas ugnin, taip pat pilamas ant žemės. Dabar, senovės baltų tikėjimą išpažįstantys lietuviai, maisto aukas deda ant akmenų ir pilkapių. Jos skirtos vėlėms pasimaitinti.
Pasak tautosakos, vėlėms judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos. Šiais metais rudens vėjas atnešė ne tik vėles, bet ir pirmąjį šių metų sniegą.
