Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje
pristatyta naujoji „Baltija“ - lyg bandymas laužyti įsigalėjusius
stereotipus. Anksčiau galvota, jog šio jau beveik trisdešimt metų
leidžiamo literatūros ir kultūros almanacho šventa priedermė - semtis
syvų vien tik iš smėlėtos pajūrio žemės, žvalgytis tik į tas erdves,
kuriose žybsi vietinių plunksnos meistrų ir kitų menininkų kūrybos
deimančiukai.
„Kas atsitiktų, jeigu išties Klaipėda imtų ir tuo išgirtuoju laisvu
stiliumi pasigręžtų į Amsterdamą? Paprasčiau tariant - taip lauktai
taptų panaši, nes sutapti nėra nei istorinių, nei ekonominių galimybių.
Kokie tabu subyrėtų, kokios perspektyvos vertųsi?
Kultūrinėje erdvėje,
be abejo, įsivyrautų daugiabalsiškumas arba kontrapunktas, kuri daugelis
neteisingai supranta kaip dviejų kovojančių temų ar požiūrių
priešpriešą.
Iš tiesų, tai tiesiog sinchroniškas keleto savarankiškų
balsų skambėjimas. Leidome skambėti be galo įvairiems balsams,
suvokdami apimties ribotumą“, - taip šiųmečio almanacho koncepciją
aiškino jo sudarytojas, eseistas ir poetas Rolandas Rastauskas.
Vakaro pradžioje neatsitiktinai nuskambėjo garso įrašas - savo
eilėračius skaitė Vilniaus poetu dažnai tituluojamas Tomas Venclova.
Tačiau jis gimė ir net dešimt metų praleido Klaipėdoje. Šios T.Venclovos
skaitomos eilės, kaip ir tos, kurios publikuojamos almanache, nėra
naujausia jo kūryba, nors poetas ten žongliruoja pajūrio įvaizdžiais,
istorine faktologija.
Tai, anot klaipėdiečio literatūrologo Marijaus
Šidlausko, „kūriniai ne apie miestą ar vietovę, o poeto būties kelionės
atkarpos, kuriose topografija tampa jo sielos (auto)biografija“.
Specialiai „Baltijai“ T.Venclova atsiuntė puikų amerikiečio poeto,
dviejų Pulitzerio premijų laureato Richardo Wilburo eilėraščio vertimą.
Savo 75-ąsias metines ką tik atšventusį profesorių T. Venclovą šmaikščiai
pavadinęs formaliuoju Klaipėdos sūnumi R. Rastauskas bei kiti almanacho„Baltija“ talkininkai vylėsi, kad jis artimiausiu metu vėl pasirodys pajūryje.
Ir ne vienas - lapkritį poetui ir jo sielos broliui Adamui
Michnikui bus suteikti Klaipėdos universiteto garbės daktarų vardai.
Kaip polifonijos atmaina, galimybė klausant savųjų choro išgirsti ir
kitų kūrėjų balsus vertintina „Baltijoje“ publikuojama šiuolaikinės
Didžiosios Britanijos dramaturgės Caryl Churchill pjesė „7 žydų vaikai“,
parašyta po to, kai Izraelis subombardavo Gazą.
Šis britės kūrinys,
tarsi atsakas į kruviną smurto ir prievartos anatomiją, sulaukė didelio
atgarsio pasaulyje, nors jį vienodai pliekė ir arabai, ir žydai.
Lietuviška pjesės premjera prieš trejus metus įvyko tarptautiniame
šiuolaikiško meno festivalyje „Virus“.
Gruodį C. Churchill kūryba bus
pristatyta Klaipėdos dramos teatre - režisierius Gytis Padegimas pagal
jos pjesę „Top Girls“ kuria spektaklį „Aukščiausios klasės merginos“.
Publikuojama dar viena populiaraus Lenkijos dramaturgo, Varšuvos dailės
akademijos profesoriaus, teatro „Kriket“ įkūrėjo Jaroslavo Swierszczo
(meninis pseudonimas - Ingmaras Villqistas) drama „Helverio naktis“.
Ją 2003 metais Lietuvos nacionaliniame teatre pastatė režisierius Jonas
Vaitkus.
Kūrinys apie fašizmo grimasas, pasak R. Rastausko, Rytų ir
Vidurio Europoje sukėlė panašų efektą, kaip ir garsioji Slawomiro
Mrožeko pjesė „Emigrantai“, kuri Lietuvoje dienos šviesą išvydo
Klaipėdoje - aktoriaus Kęstučio Žilinsko įkurtame privačiame teatre.
„Baltijos“ sudarytojai šįkart atsigręžė į kultūrinį judesį, kuris
anksčiau jų pirmtakams dažnai praslysdavo pro akis - tradicinę Ievos
Simonaitytės premiją.
M. Šidlausko publikacija apie praėjusių metų
premijos laureatės Elenos Karnauskaitės kūryba tarsi patvirtina nuomonę,
jog ši pajūrio poetė pagaliau tampa ne tik atpažinta, bet ir pripažinta.
Šalia E. Karnauskaitės savo kūrybą pristato poetai ir prozininkai Julius
Keleras, Sigitas Poškus, Dainius Sabeckis, Nijolė Kliukaitė-Kepenienė,
Alma Riebždaitė, Alfredas Chmieliauskas, Rosana Lukauskaitė.
Nacionalinės premijos laureatas R. Rastauskas tekste „Tylaraščiai“
perteikia savo emocijas, vaizdinius, įžvalgas, kilusius stebint turbūt
ir jį šiek tiek sugluminusį klaipėdiečio menininko Gyčio Skudžinsko
fotografinį projektą „Tyla“. „Baltijos“ debiutantas, tarp prozos ir
publicistikos laviruojantis klaipėdietis politikas Vytautas Čepas
pažėrė išminties perlų iš spaudai rengiamos naujos knygos „Plepalai“.
Almanachą apipavidalino Klaipėdoje gimusi ir augusi, bet šiuo metu
Belgijos Gento mieste gyvenanti fotomenininkė Kristina Gentvainytė,
kurios darbų kompozicijas, stilistiką, regis, stipriai veikia į Lietuvos
fotografijos meno gyvuosius klasikus vis labiau pretenduojančio
klaipėdiečio Remigijaus Treigio kūryba. „Baltijoje“ publikuojami
įspūdingiausi talentingos emigrantės darbai iš ciklo „Simetrija“.
Uostamiesčio kultūros erdvę atskleidžia Sondros Simanaitienės
publikaciją apie Klaipėdos skulptūrų parką - jis užklojo čia buvusias,
bet sovietmečiu sunaikintas gražiausias Mažosios Lietuvos kapines.
Pradėta rengti knyga apie šį pajūrio istorijos, kultūros ir meno
fenomeną pasirodys kitamet.
Kaliningadietis PEN klubo vadovas
Viačeslavas Karpenka aptaria klaipėdiečio Sergejaus Isajevo
(Clandestinus) į rusų kalbą išverstus Kristijono Donelaičio poemos „Metų
laikai“ ir pasakėčių tekstus. Tai - antrasis Rusijos ir Lietuvos
kalbininkų gana palankiai įvertintas šios poemos rusiškas vertimas.
„Šiemet almanache netikėtai daug dramaturgijos, kurios dabar niekas
nespausdina, nemažai vertimų. Visko ten nemažai, bet drįstu pastebėti,
kad nieko nėra per daug.
Pavyko sukurti naują, patraukliai banguojančią„Baltiją“. Klaipėdiečių kūryba tik iš pirmo žvilgsnio atrodo saikingai, bet jeigu prisiminsime tikrąsias T. Venclovos šaknis, tai dauguma autorių
- mūsiškiai. Imkite ir skaitykite“, - pasikeitusiu leidiniu džiaugėsi
Klaipėdos rašytojų vedlys prozininkas Juozas Šikšnelis.
