V.Krėvės gimtosios sodybos-memorialinio muziejaus kiemas saulėtą popietę
virto jaukia atvykusiųjų paminėti jo 130-ojo gimtadienio susitiko vieta.
Jie vaikščiojo rašytojo vaikystės takais ir klausėsi iš ten atkeliavusio
apsakymo „Antanuko rytas“, kurį skaitė rašytojo vardu pavadintos
Merkinės gimnazijos pradinukai.
O tuos įspūdžius sustiprino iš Nedzingės, V. Krėvės tėvo gimtojo kaimo,
atvykęs „Piemenukų“ ansamblis.
„Dainavos šalies krašto senų žmonių padavimai“ tarsi atgijo aktoriaus
Tomos Vaisietos galingo balso paliesti.
Susirinkusieji paminėti Dainavos krašto dainiaus kalbėjo ne tik apie jo
apsakymuose, padavimuose, pasakojimuose jautriai išsaugotą gimtojo
krašto ir jo žmonių dvasinį grožį, protėvių atminimą.
Vilniuje įsikūrusio V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus
vadovas Vladas Turčinavičius priminė ir jo kaip politiko neįprastą
kelią.
1940 metais sovietų okupuotoje Lietuvoje tapęs ministru pirmininku
tikėjo Maskvoje pas Molotovą pabandyti išsiderėti Lietuvai
savarankiškumo.
Svečias paragino įsteigti ir V.Krėvės literatūrinę premiją, kuri taip
pat padėtų saugoti jo atminimą.
Iš rašytojo gimtosios sodybos kiemo minėjimo dalyviai patraukė jo
pagerbti į netoliese esančias Subartonių kaimo kapinaites, kur prieš
dvidešimt metų iš Filadelfijos (JAV) dukra parvežė urną su tėvų
palaikais.
O prieš šešerius metus tame kape ir pačios urna su pelenais buvo
pastatyta tarp tėvų.
V.Krėvė 1944 metais su šeima pasitraukęs į Vakarus mirė 1954 metais ir
prieš mirtį pareiškė norą atsigulti amžinojo poilsio šalia savo tėvų ir
senelių gimtojo kaimo kapinaitėse.
