V. Mackevičius – pirmasis lietuvių dailininkas Katalonijoje ir Ispanijoje, eksponavęs savo darbus tokioje prestižinėje galerijoje. Parodą menininkas pavadino “Labas, mano vardas Ne!”.
“Tai tapytojo dialogas su šiuolaikine visuomene, tai šių dienų veidrodis ir žvilgsnis į rytojų sunerimus. Bandau kelti nepatogias abejingumo tikėjimui, fanatiško vartotojiškumo, karo ir iškreiptų šiuolaikinių prioritetų temas . Šia paroda noriu pastūmėti žiūrovą pamąstyti, paanalizuoti šiomis aktualiomis tiek mums, tiek mūsų vaikams temomis” – taip savo kūrinius Katalonijos publikai jau 26-toje savo personalinėje parodoje pristatė jaunas tapytojas iš Lietuvos.
V. Mackevičius džiaugėsi, jog į parodos atidarymą susirinko gausus būrys Barselonos aukštuomenės atstovų – karališkojo meno instituto narių. Nors daugelis jų buvo vyresniosios kartos atstovai, lietuvių dailininkas ilgai užsitęsusiuose pokalbiuose per parodos inauguraciją atrado daug bendraminčių.
“Katalonijos publika pasirodė labai graciška ir spalvota. Buvo malonu, kad žmonės palaiko mano „protestą“ ir aktualių temų nagrinėjimą meno pagalba. Džiugu kad dauguma susirinkusių prijautė tam , apie ką šnekėjau per parodą ir ką parodžiau parodoje. Mes sutarėme dėl to, jog progresas turi daug negatyvių savybių, ir dėl to, kad vartotojiškumas peržengia visas saikumo ribas. Katalonijos žiūrovai taip pat pareiškė esą kritiški žmonių tikėjimo regresui ir abejingumui, juk dažnas meldžiasi daiktui, materialiniam kūnui” – pritarimo iš Katalonijos publikos susilaukė V.Mackevičius.
Dabar iš Lietuvos į Rusiją, Maskvą, persikėlęs gyventi V.Mackevičius sako, jog Lietuvoje jis iš žiūrovų taip pat susilaukia pritarimo. “Lietuvoje mane supantys žmonės mane palaiko. Žinoma, būna ir kitokių nuomonių. Nešti tokią meno idėją į visuomenę nėra paprasta, bet “jeigu dviratis minasi sunkiai, reiškia kad mini i kalną“ – sakė tapytojas.
Pasak parodos organizatorės, karališkojo Barselonos meno instituto sekretorės Gracielos Nischang bei dailininko atstovo Ispanijoje Raimundo Michnevičiaus, parodos pasisekimas pralenkė visus lūkesčius. “Mums karališkojo meno instituto prezidentas Josep Felix Bentz parašė padėkos laišką pabrėždamas, kad paroda susilaukė gausių lankytojų ir puikių atsiliepimų” – “Lietuvos rytui” sakė R. Michnevičius.
“Parodą labai šiltai sutiko ir teigiamai įvertino meno instituto nariai ir kita publika. Parodoje lankėsi daug katalonų ir turistų iš įvairių pasaulio šalių, jų gausa pranoko visus mūsų lūkesčius” – sakė ekspozicijos organizatorė G. Nischang.
“Mums pasirodė itin patrauklu tai, ką V. Mackevičiaus nori pasakyti publikai. Jo darbai – tai protestas prieš žmogaus vartotojiškumą ir pastangas nuolatos materialiais daiktais užpildyti tuštumą. Ši dinamika visiems – gamtai ir visuomenei – labai brangiai kainuoja” – apie menininko darbus kalėjo G. Nischang.
“Organizatoriai liko labai patenkinti V. Mackevičiaus darbais ir jo pasirengimu parodos pristatymui. Tekstą į atidarymą susirinkusiems lankytojams perskaitė kataloniškai” – pasakojo R. Michnevičius.
V. Mackevičius didžiuojasi gavęs progą eksponuoti darbus Karališko meno instituto galerijoje: “Eksponuotis Karališkojo meno institute, kuris veikia jau 140 metų, ir yra eksponavęs tokius grandus kaip Pablo Picasso, Joan Miro yra išties malonus faktas. Juolab pastovus mano kaimynas buvo Dali. Kaip sakant - Dali i dešinę, Mackevičius i kairę” – garsiu kaimynu džiaugėsi lietuvis. S. Dali darbai iš privačios kolekcijos karališko meno institute turi pastovią salę.
“Pamatęs V. Mackevičiaus darbus iškart supratau, jog jie patiks katalonams. Jiems patinka ryškios spalvos, jiems nuolatos reikia kažko naujo. Nesuklydau – karališko meno instituto narys Andoros žurnalistas Alfredas Llahí, pamatęs V. Mackevičiaus darbus liko sužavėtas. Jis ir padėjo mums suorganizuoti šią parodą” – sako Barselonoje jau daug metų gyvenantis ir Lietuvos bei Katalonijos verslinių ir kultūrinių ryšių labui dirbantis R. Michnevičius.
Pats menininkas sutinka, jog jo darbuose katalonai atrado tai, ko dažniausiai ieško. “Katalonams spalvos mano drobėse išties artimos, pietiečiai mėgsta ryškius kontrastus, ir neordinarumą. Jie gyvena didžių tapytojų krašte ir jiems nuolat reikia kažko „kitokio“, nestandartinio ir naujo” – mano V. Mackevičius.
