– Kaip susidomėjote pchansori ir pasiruošėte į šį kelią?
– Mano mama groja kajagimu (gayageum, tradicinis korėjietiškas instrumentas panašus į lietuviškas kankles, vert. past.), todėl ir aš, dar vaikystėje, kai man buvo dešimt metų, pradėjau mokytis groti kajagimu. Tačiau grojant kajagimu reikia ramiai sėdėti, būti susikaupusiai, o aš nuo mažens buvau gyva, grodama norėjau dainuoti. Visada mėgau dainuoti. Todėl nuėjusi į tradicinės korėjietiškos muzikos mokyklą, išgirdusi pansorį, nuo dvylikos metų pradėjau mokytis.
– Bet dabar žmonės renkasi estradą, dainuoja ir tampa žinomi, daug pinigų ir pan. Jūs pasirinkote daugiau pasiaukojimo reikalaujantį kelią, ar tai dvasinis pasirinkimas? Ar nesigailite? Gal bandote ieškoti kažko nauja?
– Nesu galvojusi apie tai, kad daugeliui žmonių pchansori nepatinka, kodėl taip yra. Jaučiu, kad pansoris yra sunkus, sunkus kaip menas, tad teko susimąstyti, ar aš tinkama jam, ar galiu jį teisingai perduoti. Žinoma, paprasti žmonės ne visada supranta pansorį, bet tik atlikėjas, tik jis pats gali suprasti visą grožį, kuris slypi pansoryje, jo muzikoje. Dainuodama esu laiminga dėl to, kad suprantu tą grožį. Ir dėl tuo metu juntamos laimės vis dainuoju. Negaliu nedainuoti.
– Ar esate gavusi kokių nors prizų, apdovanojimų? Gal buvote pripažinta kaip geriausia dainininkė?
– Vienas žymiausių pansori atlikėjų Korėjoje yra Pak Tongdžin, 2007 metais laimėjau pirmąją vietą Pak Tondgžin pansori konkurse. Vėliau esu laimėjusi pirmąsias vietas dar keliuose Korėjos pansori konkursuose. Pernai ir šiemet gavau Korėjos kultūros ir meno tarybos paramą veiklai „Young art frontier“. Šiemet, Rusijoje vykusiame Pasauliniame liaudies muzikos konkurse irgi laimėjau pirmąją vietą.
– Kas jus pakvietė dalyvauti Seule vykusiame renginyje „Lietuvos literarūra šiandien“?
– To vakaro režisierė buvo žymi Korėjos poetė Kim Kiongdžiu. Aš jos asmeniškai nepažįstu, tačiau ji, per pažįstamus pakvietė dalyvauti ir mane.
– Kaip jaučiatės prieš važiuodama į Lietuvą?
– Labai jaudinuosi del „Anykščių šilelio“. Esu ne kartą koncertavusi užsienyje, ir visuomet būna ta pati problema: kalba. Kai dainuoju, publika žodžių nesupranta. Tačiau pansoryje yra kažkas, kuo galiu pasitikėti. Kadangi jau pati pansorio struktūra, atlikimo būdas leidžia perteikti jausmus, manau, kad ir užsienio publika mane supranta.
Pasirodymas Lietuvoje truks beveik valandą, tai yra, visą valandą jie girdės tik mano balsą. Turiu prisipažinti, kad net ir Korėjoje nėra paprasta žiūrovą išlaikyti visą valandą. Net ir korėjiečiams pansoris nėra labai įprastas žanras. Juk greičiausiai daugelis klausydamiesi kažko įprasto, žinomo, jaučiasi geriau, galbūt tiesiog geriau supranta. Todėl net ir Korėjoje, klausantis pansorio trumpais gabaliukais, po penkias-dešimt minučių, galima sužadinti susidomėjimą, sukelti nuostabą, tačiau išklausyti viso kūrinio, kuris trunka ilgiau nei valandą jau gerokai sunkiau. O Lietuvoje pansoris yra visiškai naujas žanras, be to, šį kartą atliekamas „Anykščių šilelis“ yra mano kūrinys. Ar tinkamai parinkau muziką, ar tinkamai viską padariau, kad būtų perduoti tie jausmai, tie pojūčiai, kurie slypi „Anykščių šilelyje“? Dėl to labiausiai jaudinuosi. Be to, visiškai nepažįstu lietuvių kaip tautos, jų psichologijos, nacionalinio charakterio. Korėjiečiai, vis dėlto tai mano tauta, todėl daugiau mažiau žinau, kurią vietą pavirpinti, ką užakcentuoti, kad įvyktų kontaktas tarp atlikėjo ir publikos, kad juos sujaudinčiau. Lietuviai... Man visiškai nežinomi, todėl šiek tiek ir gaila, ir jaudinuosi. Iš kitos pusės žiūrint tai tarsi ir kažkoks nuotykis, eksperimentas.
– Kaip prieš atlikimą norėtumėte trumpai pristatyti pansorį? Kokią informaciją būtinai norėtumėte suteikti žiūrovui?
– Pirmiausia, ką norėčiau, kad žiūrovas būtinai žinotų prieš išgirsdamas pansorį, kad tai yra ne tik muzika ir daina, tuo pat metu tai yra ir spektaklis. Monospektaklis, kai vienas atlikėjas atlieka keletą vaidmenų.
Antra, Korėjoje atliekant pansorį įterpiami vadinamieji čchiuimse: būgnininkas ir žiūrovai kartkartėmis sušunka palaikydami atlikėją: puiku, gerai atlikta, taip ir toliau, ar reaguodami į veiksmą: o ne, vajėtau, kaip gerai, ir t.t. Korėjoje pansorį atlieka ne vienas žmogus, tai atlikėjo ir visos publikos, kuri įterpia čchiuimse, kūrinys. Lietuvos žiūrovui tai gali būti šiek tiek neįprasta, todėl gali pasirodyti sunkoka. Tačiau tai nėra sunku. Tai dar vienas dalykas, kurį norėčiau papasakoti apie pansorį: Korėjoje yra toks menas – čchiuimse.
– Jei būnant Lietuvoje būtumėte paprašyta pravesti pansorio pamokas, nuo ko pradėtumėte mokyti?
– Pirmiausia mokyčiau ne paties pansorio, o korėjiečių liaudies dainų. Visi pansorio atlikėjai pradeda nuo liaudies dainų, o jei konkrečiau – nuo Čiolla regiono dainų, tai yra Pietų regiono dainų. Tad pansorio mokymą pradėčiau nuo vienos iš jų, galbūt žymiausios: „Čindo Arirang“.
– Kokie dabartiniai Jūsų planai? Kas nusimato artimiausiu metu kūrybiniame darbe?
– Lapkričio 3 dieną numatytas mano koncertas. Gruodžio mėnesį planuojami trumpi pasirodymai korėjiečiams, vieną kartą per savaitę po vieną valandą: trumpa paskaita ir atlikimas. Korėjiečiai irgi ne daug ką žino apie pansorį.
– Ar negalvojate praplėsti lentynėlės prizams?
– Man nėra svarbiausia gauti prizą, užimti pirmą vietą kokiame nors konkurse. Pvz., šį kartą Rusijoje, tarp žiūrovų nebuvo nė vieno korėjiečio, tačiau jaučiau, kad žmonės supranta, ką pasakoju dainuodama. Tai ir yra svarbiausia atliekant prieš publiką, kurios kalbos nemoki: atlikti taip, kad žiūrovai per muziką, per dainą suprastų, ką nori jiems perduoti.
– Ar turite kokį nors talismaną ar prietarą prieš pasirodymą?
–Visuomet meldžiuosi prieš pasirodymus, neturiu religijos, tačiau visuomet meldžiuosi. Prašau, kad manęs neapimtų godumas. Jei žmogų apima godumas, jis suklysta. Prašau, kad man taip neatsititktų.
– Ar nematėte kokių nors regėjimų vasarą praktikuodama kalnuose? Galbūt esate girdėjusi kokių balsų?
– Ne, neteko. Tačiau tarp mūsų yra kalbama, kad tik tie, kurių likime yra šamano ženklas, gali atlikti pansorį, tik tie, kurių likime įrašytas šamano ženklas, eina į sceną, televiziją. Yra toks prietaras.
– Jūs scenoje pasirodote kartu su būginininke?
– Su būgnininke Han Jėdžiong (Han Ye-jeong) mes pažįstamos jau dešimt metų, esame geros draugės. Kartu atliekame dar nuo universiteto laikų. Susipažinome, kai mums buvo apie devyniolika metų, ir iki šiol dirbame kartu. Kartu važiuojame ir į kalnus, vasaros praktikai.
Žiūrovai dažnai tinkamai neįvertina būgnininko rolės, mano, kad jis tiesiog ritmo mušėjas, todėl dažniausiai lieka užgožtas pansorio atlikėjo, jo šlovės, tačiau taip nėra. Patys geriausi pansorio atlikėjai gauna miongčchiang vardą. Yra sakoma, kad pirma eina būgnininkas, o tik po jo bus miongčchiang. Būgnininkas ne tik muša ritmą, jis tiesiogine šio žodžio prasme veda visą spektaklį. Yra ir moterų būgnininkių, kaip mano draugė, tačiau daugelis būgnininkų – vyrai. Tai labai sunkus darbas, reikalaujantis daug fizinių pastangų. Galbūt keistai gali pasirodyti, kad mano draugė būgnininkė – liesa liekna mergina.
– Korėjoje yra garsus filmas Seopyeonje apie pansorį?
– Tai labai puikus filmas, puikiai pastatytas, meniškas. Tačiau norėčiau pakalbėti ne apie meninę filmo vertę, kuri ir taip jau yra pristatyta. Labai gaila, kad filme pansoris pristatomas kaip liūdna muzika, akcentuojant vien han (korėjietiškai sielvartas). Gali susidaryti įspūdis, kad pansoris ir visos korėjiečių liaudies dainos kilę iš sielvarto, skausmo, persmelkti vien sielvarto. Taip nėra, pansoryje yra ir kitas aspektas: heung: pakylėjimas, įdomumas. Pansoris nėra vien sielvartas, tai ir įdomumas, susižavėjimas, susijaudinimas.
