Iškilios dailininkės ir režisierės Vegos Vaičiūnaitės (1962–2004) sukurti paukščiažmogiai, zodiakai, deivės ir dievybės vėl kvėpuoja drėgnu senamiesčio oru ir stebina, žavi ar net šiurpina žiūrovus.
V.Vaičiūnaitė pirmąjį savo sukurto „Miraklio” teatro spektaklį surengė rudenį, kai nukritusių lapų kvapas primena vis artėjančias Vėlines, o nuolatinė lietaus grėsmė verčia dažniau pakelti akis į dangų.
Šiemet menininkė būtų šventusi penkiasdešimtmetį, tačiau reta liga šią išskirtinę asmenybę pasiglemžė jau prieš aštuonerius metus.
Poetės Juditos Vaičiūnaitės dukterėčia, įdomi dailininkė, garsiojo Sąjūdžio laikų „Šėpos” teatro spektaklio „Revoliucijos lopšinės” scenografė ir puiki dailės mokytoja V.Vaičiūnaitė mūsų meno istorijoje pirmiausia išliks kaip 1995–2002 metais veikusio teatro „Miraklis” įkūrėja ir režisierė.
„Miraklio” vizitine kortele tapo jau pats pirmasis jo spektaklis, suvaidintas griuvėsiais virtusio Užupio namo kieme – „Pro memoria Šv.Stepono 7”. Įdomu, kad sukurtas konkrečiai erdvei spektaklis daug keliavo, buvo rodytas Vokietijos, Belgijos, kitose šalyse.
„Kai pabandai įsivaizduoti, kuo šiandien svarbi Vega ir jos „Miraklis”, pirmiausia pagalvoji apie laisvą žmogų ir menininką. Ji buvo apgriuvusio ir neišdailinto Užupio žmogus, savo kūryba skleidęs unikalią šio Vilniaus rajono dvasią”, – per parodos atidarymą sakė teatrologė Elona Bajorinienė.
Pasak jos, V.Vaičiūnaitė, būdama teatro laisvamanė, prisidėjo prie aplinkos teatro atsiradimo Lietuvoje.
„Nors matau į parodą atėjusį režisierių Gytį Padegimą, kuris irgi daug nuveikė dėl lietuviškojo aplinkos teatro, šioje srityje viršūnę Lietuvoje savo darbais pasiekė Vega”, – pažymėjo teatrologė.
Muziejuje surengtoje parodoje „Vegos Miraklis” – ne tik didžiosios šio teatro lėlės, bet ir V.Vaičiūnaitės paveikslai, eskizai, teatro kostiumai, kaukės. Kaip visa tai atgydavo spektakliuose, galima pamatyti Zacharijaus Putilovo nufilmuotų „Miraklio” spektaklių ištraukose.
Nors, teatro tyrinėtojų manymu, V.Vaičiūnaitės sukurtos lėlės po Stasio Ušinsko ir Vitalijaus Mazūro lėlių yra trečios pagal svarbą Lietuvos daiktiškojo teatro istorijai, į fondus muziejus galėjo priimti tik kelias jų.
Pasak parodos kuratoriaus lėlininko Rimo Driežio, galbūt „Miraklio” palikimą galėtų perimti kiti muziejai.
Jeigu ne – muziejų metus užbaigs netektis: parodos uždarymo dieną namų neradusios „Miraklio” lėlės bus sudegintos muziejaus kieme.
