„Ponia, esat protinga moteris, neikit ten. Mes jums atsiųsim interneto nuorodą, pamatysit, ką jie daro”, – kreipėsi vyriškis iš būrelio priešais Nacionalinį dramos teatrą.
Nei replikavau, nei pradėjau su juo ginčytis, nors manau, jog esu protinga moteris kaip tik dėl to, kad einu į teatrą, nes būtent teatre, o ne interneto nuorodoje noriu matyti spektaklį.
Neskaičiau plakatų, neklausiau ginčų. Ėjau tiesiai į teatrą. Pro siaurą takelį tarp metalinių tvorelių.
Pro apsauginius, kuriems, kaip ir visi tą vakarą einantys į teatrą, parodžiau rankinės turinį – telefonas, namų raktai, bilietas į spektaklį. Nesinešu produktų mėtyti į aktorius. Visada gerbiu jų darbą.
Todėl skaitytojai, kurie tikisi reportažo iš teatro „priepirčio” ar protesto vaizdų bei apmąstymų, ties šia vieta gali versti kitą puslapį, nes man rūpi tai, ką matau scenoje, o ne aplink.
Atsiprašyti savo seno Tėvo
Bet atmosferą salėje verta aprašyti. Juk tai irgi svarbi vaidinimo dalis.
Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją” vėlavo beveik pusvalandį. Tas siauras takelis ir visų žiūrovų tikrinimas padarė savo.
Nieko. Jokio nepasitenkinimo. Salė palengva prisipildė taip, kaip paprastai ir būna per tarptautinius festivalius – su sėdinčiaisiais ant laiptelių ir su stovinčiaisiais pasieniais.
Spektaklis be vertimo, nors Tėvas ir Sūnus nuolat kalbasi.
Žiūrovams buvo padalytos programėlės su teksto santrauka. Net ir jos neskaičius, italų kalba šįkart atrodė suprantama. Ypač besikartojantis žodis „skuza” – „atsiprašau”.
Turinį, galima sakyti, žinojome. Sūnus mūsų akivaizdoje slaugys savo seną ligotą Tėvą.
O dabar matome režisieriaus ir dviejų aktorių kuriamą hiperrealizmą.
Tris kartus senas, vos paeinantis Tėvas virpančiomis rankomis bejėgiškai stovės nuogas, nešvarus ir verks, kartodamas „atsiprašau”. Tris kartus jo elegantiškas švarus Sūnus guos ir ramins Tėvą, kantriai perrengs ir plaus jį, vėl paplūstantį rudu nesulaikomu skysčiu, kūkčiojantį: atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau.
Kažkuriuo momentu Sūnus užriks ant Tėvo, netekęs kantrybės išbars jį, tarytum nubraukdamas Tėvo atsiprašymų galią. Po to pats atsiprašys. Atsiklaups prie plaunamo Tėvo.
Pripažinti Ganytojo giedrumą
Sunku būti tokio vyksmo liudininku. Betgi režisierius primena, ką daugelis mūsų esame patyrę su savo tėvais. Juk plovėme juos. Gal neatsiklaupėme ir neatsiprašėme.
Gal kas nors dar supras, kad turi galimybę atsiklaupti ir atsiprašyti.
Šitas spektaklis, vaidinamas mirtinoje žiūrovų salės tyloje, tikiu, turi ir tokį poveikį.
Skurdoka būtų suvesti spektaklio prasmes vien į pamokymus ar rekomendacijas. Juo labiau kad režisierius, nuvesdamas išsekusį Sūnų prie milžiniško paveikslo „Salvator Mundi” – „Pasaulio Išganytojas”, savo kūrinio prasmes plečia, aštrina keliamus klausimus.
Vienas jų, vėlgi tikiu, rūpi daugeliui: kur tas Ganytojas, ar jis iš viso yra, jeigu leidžia taip beviltiškai kentėti? Ar jis savo giedru žvilgsniu, kokiu jį įamžino Antonello de Messina, mato mane kenčiantį?
Ir tada ateis vaikai su kuprinėmis, pilnomis dirbtinių granatų, kurias jie mėtys į veidą paveiksle. Įkūnijimas galbūt tų, kurie įtūžę ir nesupranta, ką daro.
Bet jie turi dėl ko tūžti. Net jeigu jie dar nežino, kad kiekvienam jų lemta plauti savo seną Tėvą. Ir kiekvienam lemta tapti senu, silpnu, verkiančiu Tėvu, kurį teks kantriai plauti. Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau.
O Ganytojo veidas išlieka giedras, nesudrumstas įtūžio, skausmo. Ir vaikai tai supranta. Nurimsta.
Finalas: paveikslas nuplėšiamas, o vietoj jo – didžiulis užrašas „You are my Shepherd”. Juodame fone šviečia baltos raidės. Dar yra žodis „not”. Jei būtų apšviestas ir jis, užrašas reikštų, kad „tu nesi mano Ganytojas”.
Bet neiginys lieka paraštėje, pasąmonėje, jis neveiksnus, nors esti šalia ir visada gresia. Ar yra nors vienas, nepajutęs „not” egzistavimo?
Aplodismentai po to buvo kurtinantys. Atsistojus. Tai, žinoma, irgi šiek tiek demonstracija, bet nuoširdi.
Negaliu tuo netikėti. Juk tai teatras, kuriame visi – šiapus ir anapus rampos – renkamės vaidmenis, ir mums jie yra svarbūs.
Rizikuoti ir patirti pergalę
Atrodė, „Sirenų” festivalis gerokai rizikuoja, kviesdamas avangardinius Europos spektaklius, kurių suvokimas nemažai priklauso nuo teatrinio konteksto.
O jis, pripažinkime, Lietuvoje santūrus ir pramogėjantis. Su labai retomis išimtimis. Ir kai tik tos išimtys artėja, visada baugu, ar jos kam nors reikalingos, ir norisi ne tik žiūrėti premjerą, bet ir įsitikinti, ar dar turime publikos aštriam, aktualiam ir tradicijų nesupančiotam teatrui.
Turim! Visi trys „Sirenų” atvežti užsieniečių spektakliai tai parodė ypač kompaktiškai ir aiškiai. Visi trys darbai – ne tik R.Castelluci, bet ir Michelio Schröderio, Rodrigo Garcios – buvo neįprasti šiose platumose, nelengvi žiūrėti. Fragmentiški, be vientisos istorijos, be herojų, kurie patiria sielos pokyčių ir žiūrovų akivaizdoje nugyvena savo gyvenimus.
Bet tie herojai šnekasi su žmogumi, atėjusiu į teatrą šiandien, iš aplinkos, kuri galbūt seniai užkniso. Kai atpažįstamų užknisimų svarstymą girdi nuo scenos – darosi šviesiau. O atsimeni juos irgi fragmentiškai. Kas labiausiai įsmigo.
Nesidrovėti nuostabių jausmų
M. Schröderio spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą” iš Šveicarijos prasidėjo tarsi pokalbis. Ar mums neatrodo, kad mūsų asmenybės apkapotos? Juk jeigu visuomenėje pasirodytume tokie, kokie iš tikrųjų esame, būtume nepakenčiami.
Ar nejaučiame, kad tas apkapojimas skverbiasi visur, mes visi turime būti vienodi ir vartoti vienodus dalykus, skaityti vienodus tekstus, nes kitokie neva ir „nebeperskaitomi”?
Tarkime, laikraščiai rašo trumpais sakiniai, nes tik tokie skaitytojams suprantami. Netgi, girdžiu nuo scenos, koks nors neurologas ims ir įrodys, kad žmogus nesuvokia teksto, jeigu sakinyje daugiau nei 13 žodžių. Arba daugiau nei 13 skiemenų.
Spektaklis tarytum įteisino savo nepaklusnų, nesutramdomą ir nenuspėjamą charakterį. Laužė rėmus. Skatino rašyti ilgesniais sakiniais net laikraščiui!
Štai: finale, personažų porai nusirengus, sulipus į vonią ir maloniai atsipalaidavus nuo buvimo kartu, o režisieriui uždainavus melodingą dainą apie meilę, nebereikia jokių aiškinimų, kad gyvenimas tegu ir trumpas, bet gyventi verta būtent dėl nuostabių jausmų vienas kitam. Juk taip?
Meilės, artumo temą randi ir drastiškame, chuliganiškame, o iš tiesų lyriškame R.Garcios spektaklyje „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų”.
Ispanų avangardisto lyrizmas kandus. Jis iš pradžių pakankino publiką „skausmo koncertu”: du nuogi vyrai „mirė” trypdami šaižiai riaumojančias elektrines gitaras ir šokdami „mirštančiųjų” ritualinius šokius.
Po to kantrioji, suvokimo patirtį sukaupusioji publika gavo dovaną – „reinkarnaciją į kaubojų”: nuogieji apsirengė kostiumais, apsiavė batais su žvangančiais pentinais, užsivožė kaubojų kepures, įsitaisė baltuose šezlonguose ir su cigarais dantyse ėmė raiškiai dėstyti pažiūras į porų santykius.
Kad, pavyzdžiui, jeigu tarp poros yra stalas, tegu ir japoniško restorano, tai čia jokia meilė, jų santykiai seniai išsekę. Jie nebenori liestis vienas prie kito. Nes jei jų istorija dar vyksta, nereikia jiems jokių japoniškų restoranų – tik vienas kito.
Scenos galinėje uždangoje kaubojų mintys didžiuliu šriftu švietė lietuviškai, ir tai buvo gražu. O tylus juokas, tolydžio pasigirstantis salėje, leido suprasti, kokios tos tiesos artimos, aktualios, iškentėtos.
Visa tai, ką matėme šiemet „Sirenose”, tikiu – negaliu netikėti – suteiks drąsos ir laisvės lietuvių teatrui. Ne vien porai jaunųjų ir keliems meistrams. Nes kalbėtis turime apie ką kasdien. Ir žiūrovų tokiam teatrui turime.
Vyskupo žodis apie spektaklį
„Jėzus tarsi stebi spektaklį, žvelgdamas publikai tiesiai į akis, – rašė apie R.Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” Antverpeno (Belgija) vyskupas Johanas Bonny. – Pirmas dalykas, kuris mane apstulbino, buvo istorijos autentiškumas: sūnus su neišsemiama kantrybe rūpinasi savo senu ir paliegusiu tėvu.
Man asmeniškai tai yra pats svarbiausias Kristaus paveikslas. Sūnus, atsiklaupiantis prieš savo tėvą, kad jį nupraustų, daro tą patį, ką darė Kristus, kai plovė savo mokinio kojas vos kelios valandos iki kitam mokiniui jį išduodant, o visiems likusiems nuo jo nusigręžiant.
Pjesės pabaigoje ant Jėzaus paveikslo pasirodo žodžiai: „Tu – (ne) mano ganytojas.” Ar Jėzus „mano ganytojas”, ar ne? Režisierius neturi man duoti atsakymo. Aš pats turiu jį surasti.”
