Beveik pusę amžiaus scenoje karaliavęs dainininkas, sukūręs pagrindines
baritono partijas dešimtyse operos spektaklių, minėdamas savo 75-metį
vėl žengė į teatrą, kuriame jam pažįstama kone kiekviena pėda.
Po 2008-ųjų „Rigoleto“ operose jis daugiau nebedainuoja, nors turėjo
įvairių pasiūlymų. Ir šįkart nesiryžo jubiliejaus minėti operos
spektakliu: „Metai daro savo. Galima juos kai kada primiršti, bet per
ilgai užsibūti scenoje pavojinga - nesinori įkyrėti publikai. Su
operos žanru mano gyvenime baigta.“
Prie koncertinio smokingo priderinęs už kūrybinę veiklą gautą valstybinį
apdovanojimą - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro
kryžių - dainininkas savo sukakties proga supažindino publiką su
buvusiais ir dabartiniais savo studentais, kartu su jais padainavo.
O tarp mokinių, kuriuos su savo žmona aktore Barbora
Abramavičiūte-Kaniaviene, tapusia koncerto vedėja, jiedu vadina savo
vaikais, - muzikiniuose teatruose ir popscenoje dainuojantis Deividas
Norvilas-Deivis, projekte „Triumfo arka“ išgarsėjęs Mindaugas Rojus,
Klaipėdos muzikinio teatro solistė Loreta Ramelienė, jauniausia
jubiliejinio vakaro atžala Rūta Venckutė.
Net kultūros viceministras
Deividas Staponkus valdininko kostiumą iškeitė į koncertinę aprangą, kad
kartu su savo mokytoju padainuotų baritonų duetą iš Gioachino Rossini
operos „Vedybų vekselis“.
Pirmojoje koncerto dalyje solistai atakavo sunkiąja artilerija -
šekspyriškų aistrų kupiną Makbeto ir ledi Makbet duetą E.Kaniava atliko
su L.Rameliene, vieną mieliausių jam Porgio partiją iš George'o
Gershwino operos „Porgis ir Besė“ - su R.Venckute.
D.Norvilas
įsikūnijo į Hercogą iš Giuseppe Verdi „Rigoleto“, M.Rojus - į Rodrigą
iš G.Verdi „Don Karlo“, R. Venckutė - į Undinę iš to paties pavadinimo
Antonino Dvorako operos, L. Ramelienė - į Gražiną iš Jurgio Karnavičiaus „Gražinos“.
Jaunoji R. Venckutė publikos akiratį praplėtė itin retai Lietuvoje skambančia arija iš Giacomo Puccini operos „Kregždutė“.
„Malda“, sukurta Nadiro romanso iš Georges'o Bizet operos „Perlų žvejai“
motyvais ir klausytojams labiau žinoma „Tu, kuris aukštai...“
pavadinimu, pradėjęs kartu su Deiviu antrąją koncerto dalį E.Kaniava
priminė - jis neužsidaro operos dramblio kaulo bokšte, visa, kas
skamba, jam nesvetima.
„Manau, kad dainininkas turi dainuoti viską, pažinti įvairiausius
vokalinės muzikos žanrus. Kai manęs klausia, kas man yra opera,
atsakau, jog opera yra mano didžioji meilė.
O kas man yra operetė? Na, operetė - mano mylimoji. O estrada, dabar vadinama popsu, padeda man
surasti klausytoją, kuris galbūt niekad neateis į teatrą, operos
spektaklį.
Tai labai didelė įvairaus amžiaus auditorija. Ir dabar su
didžiausiu džiaugsmu dalyvauju koncertuose, kai mane pakviečia. Juose
atlieku populiarią įvairių laikų muziką, primirštas lietuvių autorių
dainas puikiais poetiniais tekstais. Aš - už muzikos profesionalumą,
kad ir kokia ji būtų - klasikinė ar lengvoji“, - koncerto išvakarėse
duodamas interviu kalbėjo E. Kaniava.
Ištraukos iš Isako Dunajevskio, Franzo Leharo, Imre Kalmano operečių,
patirties ir jaunystės derinys žaviojoje Figaro kavatinoje iš G. Rossini „Sevilijos kirpėjo“, padainuotoje su M. Rojumi, „Love me tender, love me sweet“ ir koncertą vainikuojanti neapolietiška „Linksmojo kareivio“
dainelė publikai dar kartą įrodė - kai profesionaliai žiūrima į tarsi
ir nerimtus žanrus, jų ribos nusitrina ir lieka tik muzika.
„Maestro, maestro, mes linkim jums laimės, dainuokit, dainuokit ir
būkit su mumis ilgai“ - pagal „Linksmojo kareivio“ melodiją traukė
E. Kaniavos mokiniai baigdami koncertą.
Šiuos linkėjimus tarsi pratęsė E.Kaniavai įteiktas garbingiausias
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimas Aukso žvaigždė,
kurioje įrašyti žodžiai: „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
