E. Kaniava gimtadienį šventė dar liepą, bet teatrinio sezono štilis privertė jubiliatą atidėti šventinį koncertą iki pat menų sezono pradžios įkarščio.
Stebinanti jaunatve scenos legenda nepabūgo nerti savo projektu į spalvingą renginių sūkurį. Spalio 6-ąją LNOBT jis pristatys dviejų dalių programą, parengtą su savo buvusiais ir dabartiniais mokiniais Loreta Rameliene, Mindaugu Rojumi, Rūta Venckute ir Deividu Norvilu.
Skambės populiarios operų, operečių ir miuziklų arijos, neapolietiškos dainos. LNOBT diriguos Martynas Staškus, koncertą ves jubiliato gyvenimo draugė aktorė Barbora Abramavičiūtė-Kaniavienė.
- Po jūsų kūrybinės veiklos 50-mečio, prieš kelerius metus paminėto „Rigoleto“ spektakliu, nebesitikėjome jūsų vėl išvysti LNOBT scenoje. Gal Virgilijaus Noreikos atsisveikinimo su scena turas paskatino jus nenusileisti bendraamžiui? - užkalbinau dainininką.
- Jokiu būdu nesu Virgilijaus konkurentas. Mes – labai geri kolegos, atėję į teatrą beveik vienu metu. Esu didelis V. Noreikos gerbėjas.
Dainuoti – man didžiausias gyvenimo džiaugsmas, kurio negaliu atsisakyti. Prie scenos esu labai prisirišęs. O LNOBT scena – man itin brangi. Joje turbūt nėra plotelio, kurio nebūtų palietę mano žingsniai.
Tačiau metai daro savo. Galima juos kai kada primiršti, bet per ilgai užsibūti scenoje pavojinga – nesinori įkyrėti publikai.
Po 2008-ųjų „Rigoleto“ spektaklio operose daugiau nedainavau, nors turėjau įvairių pasiūlymų. Su operos žanru mano gyvenime baigta.
O būsimajame koncerte taip pat neketinu apžvelgti savo nueito kelio, lieti sentimentų ir panašiai. Noriu savo sukakties proga supažindinti publiką su buvusiais ir dabartiniais talentingais savo studentais, kartu su jais padainuoti.
Tarp kitko šis jaunimas mokėsi ir pas mano žmoną Barborą – ji dėsto dainininkams vaidybą ir sceninę kalbą, visus juos puikiai pažįsta. Todėl ją pakviečiau vesti koncerto programą.
Daug metų Barbora sėdėjo visuose mano koncertuose ir spektakliuose kaip žiūrovė – dabar būsime kartu didžiojoje operos scenoje.
- Ar nepasiilgstate dainavimo spektakliuose?
- Nieko nesiilgiu – nei savo buvusių vaidmenų, nei jaunystės akimirkų. Gyvenu šia diena. Dabar mano mintyse – tik būsimasis koncertas.
Nors vieno seno vaidmens gal ir pasiilgau – George‘o Gershwino Porgio. Koncerte kaip tik bus proga padainuoti duetą iš „Porgio ir Besės“ su savo studente.
Nors operose nebedainuoju, su teatru mane iki šiol sieja daugybė kasdienių rūpesčių ir džiaugsmų. Be dėstymo Klaipėdos universiteto dainavimo katedroje, esu Klaipėdos muzikinio teatro vokalo pedagogas ir meno tarybos pirmininkas.
Neseniai pradėjau rengti šiame teatre „Debiutų“ ciklą, kuriame operos jaunimas dalijasi su publika savo laimėjimais, pristato naujus vaidmenis. Pats tą ciklą ir vedu. Noriu, kad jauni talentai būtų matomi.
Šį vakarą vesiu Klaipėdoje jau ketvirtąjį ciklo renginį - jame pristatysiu ir debiutuojančius dirigentus.
Taigi scenoje vis dar stoviu ne viena, bet abiem kojomis.
- Operos jaunimas tapo jūsų gyvenimo centru?
- Aš visada mėgau pedagogo darbą. Kai buvau jaunas, dėstymas mane priversdavo susimąstyti ir apie savo dainavimą, ką scenoje darau ne taip. Dabar jaunimas man – savotiškas dopingas.
Universitete turiu didelį būrį mokinių, bet tai manęs nevargina. Kai noriu pasigirti, galiu sakyti: „Man trūksta laiko“. Iš tikrųjų tuo džiaugiuosi. Ramybės man nereikia.
- Esate kilęs iš Klaipėdos – ar ne ilgesys jus išviliojo iš sostinės į pajūrį?
- Iš dalies tėvų namai Palangoje paskatino mane priimti pasiūlymą dėstyti uostamiestyje – turėjau, kur prisiglausti. Bet išvykdamas tikėjausi, kad man pavyks suderinti darbus Vilniuje ir Klaipėdoje. Atstumai manęs negąsdino.
Pirmus dvejus metus pralaksčiau, kaip ir planavęs, maršrutu Vilnius-Klaipėda. Tačiau mano klasė universitete išaugo ir tapo sunku visur suspėti. Todėl susitelkiau į darbą pajūryje, o Vilnius liko mano kūrybinės veiklos centras.
Dabar gyvenu Palangoje: 25 minutės kelio – ir būnu savo auditorijoje Menų fakultete.
- Kai kurortas ištuštėja, nebūna per daug ramybės?
- Sezono metu Palanga man mažiau patinka negu dabar ar pavasarį, kai pasirodo pirmieji saulės spinduliai.
Beveik iki šiol maudžiausi jūroje – užbaigiau maudymosi sezoną dėl artėjančių koncertų. Jūra man labai daug reiškia – ji tiesiog tonizuoja.
Operos scenoje – nuo 21 metų
E. Kaniava LNOBT pradėjo dainuoti 1958 m. Nuo tada scenoje solistas sukūrė bene visus pagrindinius baritono vaidmenis – dainavo Figarą „Sevilijos kirpėjuje“, Rigoletą, Eskamilją „Karmen“, Žermoną „Traviatoje“, Jagą „Otele“, Markizą Pozą „Don Karle“, Oneginą, Jeleckį „Pikų damoje“, Aleką, Porgį „Porgyje ir Besėje“ ir kt.
Dainininkas sukūrė įsimintinų vaidmenų lietuviškose operose – V. Klovos „Pilėnuose“ (Ūdrys) , A. Račiūno „Saulės mieste“ (Liščinskis), V.Laurušo „Paklydusiuose paukščiuose“ (Marius), J.Juzeliūno „Sukilėliuose“ (Mackevičius). Jis parengė daug koncertinių programų, gastroliavo daugiau nei 70 pasaulio šalių.
1979 m. E.Kaniava pradėjo dėstyti tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija), 1988 m. tapo jos profesoriumi. 1993–1994 m. jis dėstė Venesuelos dainavimo akademijoje.
Solistas yra pelnęs įvairių apdovanojimų. 1964 m. jam buvo suteiktas Respublikos nusipelniusio artisto vardas, 1974 m. – liaudies artisto, o 1979 m. - TSRS liaudies artisto vardai. Jis apdovanotas Lietuvos operos bičiulių draugijos „Kipro“ statulėle ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
