„Filmų pagaminama per daug, kaip ir literatūros, muzikos, – „Lietuvos rytui” kalbėjo vienas garsiausių pasaulio dokumentininkų V. Kosakovskis. – Nieko nauja jau nebepasakoma, tik kartojamos kvailystės. Žmonės ir taip permaitinti informacijos.
Mano drama yra ta, kad negaliu nefilmuoti. Ieškojau kitų būdų, kaip išreikšti save, bet neradau. Kai filmuoju, esu laimingas, sklandau apimtas nuolatinės euforijos, o tik baigiu darbą – ir vėl laimės nebėra, nes viskas man nebepatinka. Negaliu žiūrėti savo filmų, o jei atsitiktinai pamatau, pasidaro gėda. Suprantu, kokie jie netobuli.”
– Kraštutiniai sprendimai – keliauti po skirtingus žemynus, kaip filmuojant juostą „Tegyvuoja antipodai!”, ar užsidaryti savo bute Sankt Peterburge ir metus stebėti, kas vyksta kieme („Tiše!”) – taip pat nulemti bandymo padaryti tai, kas sunkiai įmanoma? – paklausiau V. Kosakovskio, viešinčio Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.
– Įvairiose meno srityse visuomet naudojami du pasakojimo būdai. Arba pereinama nuo abstrakčių dalykų prie asmeniškų, arba atvirkščiai. Sakykime, pradedama nuo konkrečių įžvalgų, detalių ir jose atrandama apibendrinanti prasmė.
Mano filmų „Tegyvuoja antipodai!” ir „Tiše!” struktūrą nulėmė ir ekonominės priežastys. „Tiše!” buvo tipiškas revoliucionieriaus poelgis, nes norėjau susigrumti su visa europine kino gamybos sistema, kuri iš esmės yra klaidinga. Pirma, ji per daug priklauso nuo televizijos. Antra, pasiektas rezultatas dar negarantuoja, kad gausi finansavimą kitam projektui.
– O jeigu filmas pelno prestižinių apdovanojimų, yra pripažįstamas tarptautiniu mastu? Nejau tai neturi jokios įtakos?
– Tai nieko nelemia. Prodiuseriai Europoje gauna pinigus ne už filmo kokybę. Lėšos skiriamos tik gamybai. Čia ir yra lemtinga klaida, nes prodiuseriai stengiasi parduoti filmą iš anksto, dar iki tol, kol režisierius ima jį kurti.
Daug svarbiau surasti koprodiuserius, tarkim, BBC, nei parduoti filmą tam pačiam televizijos kanalui. Pirmuoju atveju išlieka rizika, kad finale televizijos magnatai persigalvos ir nenupirks filmo. Nupirkę jį dar esant pasirengimo stadijos nebeturės kitos išeities ir turės parodyti, kas buvo užsakyta.
Kadangi jie nenori investuoti į „neaiškius” projektus ir yra suinteresuoti būsimu rezultatu, ima diktuoti sąlygas prodiuseriams. Anksčiau sutartyje buvo rašoma, kad galutinis sprendimas – režisieriaus, o dabar šią teisę perėmė užsakovai. Jie gali nurodinėti režisieriui, ką ir kaip daryti. Trumpiau tariant, tai absurdas.
– Vadinasi, dokumentinis kinas tampa produktu?
– Taip, produktu, skirtu televizijai. O juk kino ir televizijos kalbos skiriasi. Kodėl tuomet televizijos nediktuoja Cristiano Ronaldo ar Lioneliui Messi, kaip žaisti futbolą?
– Futbolo žavesys – kad jis yra nenuspėjamas (žinoma, jei žaidimas sąžiningas). Jis atsiranda tik tam tikrą akimirką, kurią būtų galima apibrėžti „čia ir dabar”.
– Būtent! Kinas taip pat atsiranda tuomet, kai aš filmuoju – tą akimirką, kurios negali numatyti net labai protingi ir įtakingi funkcionieriai. O jie reikalauja pateikti dokumentinio filmo scenarijų!
Bet iš kur galiu žinoti, įmušiu įvartį ar ne. Pasiūliau filmo „Tiše!” idėją keliems televizijos kanalams. Jie sako: „Parašyk, kas bus.” Bet aš juk nežinau, kas atsitiks. Ne, tu parašyk.
Sakau, vaikinai, juk mane pažįstate – pelniau šimtus prizų ir patys nupirkote visus iki tol sukurtus mano filmus. O dabar reikalaujate kažkokios rašliavos? Vadinasi, verčiate meluoti, sukurpti laužtą iš piršto biudžetą ir apsimesti, kad taip ir turi būti? Negaliu nufilmuoti „Tiše!”, nes reikia užrašyti, kas įvyks prieš mano buto langus per ateinančius metus! Kaip tai padaryti?
Todėl visuomet pabrėžiu, kad režisieriaus karjera neapsiriboja vien kūryba. Tai greičiau nuolatinis gudravimas, nes esi priverstas pudrinti smegenis įtakingiems veikėjams ir nuolat suktis, kad niekas neįsakinėtų, kaip kurti kiną.
– Bet tam reikia ir išminties, ne tik gudrumo?
– Todėl ir blaškausi taip nuo visiškos nepriklausomybės iki tuzino įtakingų rėmėjų, kurie leidžia filmuoti nuošaliausiose ir gražiausiose mūsų planetos vietose.
Kai negavau finansavimo juostai „Tiše!”, viešai pareiškiau, kad sukursiu tokį filmą, kurį nupirks visos atsisakiusios bendradarbiauti televizijos. Ir jos nupirko.
Su „Antipodais” atsitiko kiek kitaip. Ilgai stengiausi įtikinti garsiausius pasaulio festivalius, kad verta rodyti dokumentinius filmus didelėse salėse. Juk dažniausiai dokumentika nukišama į kokį alternatyvų rūsį, kur susirenka keli žiūrovai.
Kalbėjau su vieno svarbaus festivalio atstovais, tuomet su kitais. Visi sakė: „Na, ne, niekas nesupras, ne tas formatas. Nebent nufilmuotum tokią istoriją kaip Michaelas Moore’as apie George’ą W. Bushą („Farenheitas 9/11”. – Red.) arba Martinas Scorsese apie „Rolling Stones” („Šviesk”. – Red.). Jei bus sensacija, parodysime Kanuose. O jei filmas apie paprastus žmones, kam to reikia?”
Pasakiau, kad būtent juos – paprastus žmones – parodysite festivalyje. Ir ne šiaip sau parodysite, o per oficialų atidarymą. Taip ir atsitiko.
– Jei teisingai suprantu, jums svarbiausia yra idėja, kuria sekate be jokių kompromisų ar išlygų?
– Taip. Be to, savo gyvenimu ir kūryba stengiuosi įrodyti, kad dokumentika yra subtilesnė meno rūšis nei vaidybinis kinas. Sakyčiau, dokumentinis kinas yra natūraliausias iš visų meno sričių. Kiekvienas galvoje, pasikliaudamas tuo, ką mato ir girdi, kuria dokumentinį filmą.
Pats faktas, kad paplitus skaitmeninėms kameroms filmuoti gali kiekvienas, verčia profesionalus pasitempti. Režisierius padedamas operatoriaus turi nufilmuoti taip, kad kitas negalėtų pakartoti to paties.
Kita vertus, jei tiksliai žinai, ką nori nufilmuoti, geriau nefilmuok. Jei filmas negali nustebinti, iškrėsti kvailysčių, tuomet neverta prasidėti. Idealu, jei filmavimo eigoje keitiesi pats.
Juk dokumentinis filmas yra kaip sapnas, kur galima keliauti laiku, akimirksniu persikelti į Argentiną. Sapne atsiranda kažkokie žmonės, kurių tu niekuomet nepažinojai, su kuriais niekuomet nebendravai. Bet jie juk yra. Ir tau suteikiama galimybė juos pažinti, suprasti.
Vaidybiniame kine reikia be galo daug fantazijos ir didžiulio žmonių būrio, kurie padėtų ją realizuoti. Dokumentikoje režisierius yra lyg žmogus orkestras, jam tereikia užfiksuoti, ką rodo pats gyvenimas.
Net muzika atrodo kur kas dirbtinesnė. Suprasti, iš kur ir kaip ji atsiranda, neįmanoma. Tai paslaptis, kosmosas. Kaip ir iš kur didieji kompozitoriai išgirsta tokius garsus? O dokumentinis kinas paprastas, tik reikia išmokti matyti.
Filmuose pasaulį atranda iš naujo
Rusų dokumentinio kino kūrėjui V. Kosakovskiui kiekvienas naujas filmas yra savotiškas iššūkis. Režisierius ir operatorius filmuoja kartą per penkerius metus ir dažniausiai stengiasi įrodyti, jog yra ne visai taip, kaip esame įpratę mąstyti ar matyti.
Debiutiniame filme „Losevas” (1989 m.) jis pasakojo apie mirštantį religijos filosofą Aleksejų F. Losevą. Tarptautinę šlovę pelniusiame filme „Belovai” (1993 m.) atskleidė tragišką ir šiurkštų vienos Rusijos šeimos portretą, o juostoje „Trečiadienis 1961 07 19” (1997 m.) jau kalbėjo apie ištisą žmonių kartą, gimusią tą pačią dieną ir tais pačiais metais kaip ir jis pats.
Vaizdas pro langą įkvėpė filmą „Tiše!” (2002 m.), o priešingose Žemės rutulio pusėse išsidėsčiusios teritorijos buvo įamžintos kinematografinėje kelionėje „Tegyvuoja antipodai!” (2011 m.).
Pasaulis, atrandamas iš naujo, – taip, tarsi pirmą kartą pamačius savo atspindį veidrodyje (filmas „Šventa”, 2005 m.), – tai V. Kosakovskio teritorija.
