Dėl simpoziumo aukoja atostogas
Panevėžio dailės galerijoje dabar veikianti tarptautinio keramikos simpoziumo paroda – viena lankomiausių. Yra užsienyje gyvenančių meno gerbėjų, kurie specialiai taip planuoja atostogas, kad galėtų atvykti pažiūrėti naujų simpoziumo darbų. Patys ištikimiausi – švedai. Kas dveji metai suburia grupes, norinčias apsilankyti Panevėžio miesto dailės galerijoje ir traukia į Lietuvą.
Turtinga keramikos kūrinių kolekcija, saugoma Panevėžio miesto dailės galerijoje ir per įvairius projektus apkeliavusi įvairias pasaulio šalis, pasiekiama ir sostinės gyventojams bei svečiams. Lietuvos Prezidento rūmų kieme ir parke bus atnaujinta keramikos ekspozicija ir rugsėjo 23d. atsidarys naujas sezonas, pateiksiantis lankytojams panevėžiečių sukauptus meno lobius.
Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas sparčiai žingsniuoja per pasaulį, plėsdamas savo geografiją ir įsitvirtindamas įvairiose plotmėse: medijose, tarptautiniuose ryšiuose, naujų projektų sumanymuose.
Renginio atgarsiai anaiptol ne vien dvelktelėjimas, toks dažnas meno pasaulyje. Pūstelėjo, pranyko ir niekas neatsimena. Šamotas, iš kurio daugiausia kuriama šiame simpoziume - tvirta kaip uola mrdžiaga, atlaikanti liūtis, vėtras ir įvairias gyvenimo negandas.
„Labai svarbu renginio tęstinumas, kad jis vyksta nuo 1989 metų ir ta sukaupta patirtis leidžia ne tik plėsti dalyvių geografiją, bet ir gilinti ryšius su menininkų atstovaujamomis šalimis kultūros mainų erdvėje", - sakė simpoziumo organizatorė, tarptautinės keramikos asociacijos narė, Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė.
Japonijos ir Lietuvos vėliavų simbolika
Japonų menininkė Itsue Ito labai įtaigiai perteikė ryšius tarp šalių per savo kūrinį „Atsiminimai apie Panevėžį". Įeinant į Panevėžio miesto dailės galeriją kiekvieno akis patraukia keramikinė siena, kurioje garsi menininkė, tarptautinės keramikos asociacijos narė perteikė Lietuvos ir Japonijos jungtis per spalvas, formas ir valstybių simbolius - tautines vėliavas.
Japonijos vėliavos motyvas perteikiamas per apskritimą, baltą ir raudoną spalvas, Lietuvos trispalvės koloritas atsispindi paslaptinguose ženkluose, kurie vėliau pereina į mėlynus tonus, simbolizuojančius vandenį.
„Mano darbai kaip vėjas. Jis atneša įvairiausias mintis. Jos užplūsta mus apie mūsų artimus, mylimus žmones. Šalia vanduo. Be vandens mes negalime gyventi taip pat, kaip be oro. Taip, kaip be meilės", - sako Itsue Ito, keramikos mokslus studijavusi Japonijoje ir JAV.
Galerijos viduje menininkė rodo kompoziciją iš puodelių ir namukų, kuri žadina šiltus jausmus, malonius prisiminimus, o kiekvienas kompozicijos elementas yra nepaprastai ištobulintas tiek savo forma, tiek faktūromis.
Šis labai jaukus ir mielas japonų keramikės kūrinys sukėlė nostalgiškus prisiminimus parodos atidaryme Dailės galerijoje viešėjusiam Europos Parlamento Prezidento Martino Schulzo patarėjui Arnoldui Pranckevičiui. Panevėžys - gimtasis šio jauno politiko miestas, o jis pats sako, jog daile pradėjo domėtis dar anksčiau nei politikos mokslais.
Vieną keraminį namuką I. Ito specialiai sukūrė jaunam panevėžiečiui Manvydui, kuris rengia džiazmenų varžytuves ir pačiam geriausiam žada padovanoti šį unikalų prizą.
Nuo biblijinio simbolio iki naujausių technologijų
Keramikas ir stiklo menininkas Sergejus Sorinskis iš Sankt Peterburgo simpoziumo parodoje eksponuoja du grandiozinius darbus „Pavasario romanas" ir „Apple: naujosios technologijos". Šį įspūdingą darbą galės matyti ir Prezidentūros lankytojai.
Kūrinį „Apple: naujosios technologijos": įkvėpė asociacijos apie naujas kompiuterių technologijas. Klasika ir novatoriškumas, tikra ir dirbtina, amžini dalykai ir nuolatinė kaita. Gerokai apvalgytas keramikinis obuolys gali tapti aliuzija ir į biblijinį obuolį, juolab, kad šalia išdėlioti tikri obuoliai. Tačiau pats pavadinimas daugeliui mesteli mintis apie šiandienos aktualijas: „Apple", Stevą Jobsą ir iPhone skandalus.
„Tikras obuolys turi nustatytą laiką. Iš pradžių jis gražus, skanus, o paskui pradeda keistis, kaip ir žmonės. Paskui iš to atsiranda kažkas kitkas. Filosofija tokia - vieną kartą paragavus kyla noras suvalgyti dar didesnį, geresnį, saldesnį. Žmogus taip jau sukurtas, kad nori vis geriau. Darbas turi santykį ir su „Apple" technologijomis. Charakteringa, kad žmonės visada ieško kažko naujo, to, kas geriausia, didžiausia, produktyviausia ir stengiasi paversti tai į tam tikrą idealą, simbolį", - sakė S. Sorinskis.
Pasak menininko, kita skulptūra „Pavasario romanas" – romantiška. Čia nėra jokios politikos, o tik pavasarinės nuotaikos, kai viskas atbunda, kai po žiemos norisi galvoti apie kažką lengvo, mielo, kai sniegas tirpsta, pradeda sprogti pumpurai, žydėti medžiai, o moters pavidalas įkūnija grožį.
Simpoziumo parodos atidaryme dalyvavęs Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Nikolajus Burovas sakė, kad reikėtų daryti kultūrinius mainus tarp Panevėžio ir Sankt Peterburgo, keistis parodomis, rašyti bendrus projektus.
Keramikas S.Sorinskis mano, kad tai puiki idėja, kurią būtinai reikėtų įgyvendinti. Pasak jo, reikia, kad būtų ryšys, dialogas tarp menininkų, tarp galerijų.
Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Michalas Grodskis ne tik pasveikino simpoziumo dalyvius bei svečius, bet aštriai ir įdomiai diskutavo apie meną, kultūros ir politikos aktualijas.
Eksperimentai stulbina parodos lankytojus
Šiemetiniame XIX tarptautiniame keramikos simpoziume buvo daug eksperimentuojama. Šalia įprastos medžiagos - šamoto buvo ir fajanso, ir porceliano, ir visiškai netikėtų medžiagų - senų žaislų bei žolės.
Jauniausias simpoziumo dalyvis Valdas Pukevičius nustebino originalumu ir produktyvumu. Keramikas sakė norėjęs eksperimentuoti ir jam tai puikiai sekėsi. Net pats aukščiausias simpoziumo darbas „Aš pastačiau namą" pavyko be jokių molio ar ugnies išdaigų, nors simpoziumo senbuviai gąsdino naujoką, kad jis labai rizikuojantis pasirinkdamas neišbandytas technikas. Įdomiai ir žaismingai jam pavyko padaryti žaislų, indų, plastmasinių gėlių mumifikacijas šamote.
„Dirbdavau naktimis. Iki 2-3 valandos sėdėdavau. Pirmą savaitę buvo adaptacija, kol įsivažiavau. O paskui mane net stabdė. Labai patiko improvizacijos. Visi mano darbai „Juodas natiurmortas su gaidžiu", „Paršavedė" ir bokštas - eksperimentai. „Kapsules" jau esu daręs, bet čia dariau kitaip, eksperimentavau.
Šitą namą specialiai kūriau lauko keramikai. Norėjau sukurti kažką tokio, ko galerija dar neturi stilistiškai. Norėjau, kad darbas būtų lengvas. Kai glazūravau, pastebėjau, kad tie vamzdeliai labai gražiai groja. Todėl, kai vėjas pūs, tai gros kaip muzikos instrumentas", - sakė V.Pukevičius, dirbantis Lietuvos dailės akademijoje, o keramikos paslapčių mokęsis ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Turkijoje.
Ukrainietė keramikė Tamara Bereza irgi mėgsta eksperimentus. Nors paprastai simpoziumuose, kurie trunka gana trumpą laikotarpį, nepatartina imtis kažko naujo, tačiau keramikė iš Lvovo meta iššūkį pati sau ir ieško naujų formų, faktūrų, meninio sprendimo.
Visus parodos lankytojus itin žavi jos kūrinys „Jūros puta", kuriame ji sulydė dvi tokias skirtingas medžiagas - fajansą ir laiškus, rašytus ant popieriaus. Rezultatas stulbinantis. Pati menininkė prisipažįsta, kad buvo sudėtinga sukurti darbą „Metamorfozės", nes jo forma reikalauja ypatingų pastangų.
Subtilius kūrinius, jų išmoningas faktūras, kurioms keramikė panaudoja įvairias medžiagas, dažniausiai įkvepia gamta. Tamara specialiai neglaisto savo darbų, neslepia netikėtai atsiradusio plyšio ar nelygumų, norėdama, kad viskas atrodytų kuo natūraliau.
Diskusijų objektai ir klasika
Daugiausia diskusijų parodoje sulaukia žymaus menininko, filosofijos mokslų daktaro, apkeliavusio beveik visą pasaulį kūrybos tikslais ir itin charizmatiškos asmenybės Michalo Puszczynskio kūrinys „Nebaigtas", kuris kai kam primena gana anatomiškai atrodančių širdžių tandemą.
Tai specialiai neužbaigtas darbas, kurio visumą lankytojai mato plastikiniame lange. Primena albumus apie Antikos architektūrą kuomet piešiniuose pateikiami visi statiniai, o šalia jų – griuvėsių fotografijos.
Irimo procesas – mėgstama tema menininko kūryboje. Tačiau šis kūrinys atrodo teigia kitą tiesą. Jis dar augantis, besivystantis ir jo reali dalelė (kuri vieniems asocijuojasi su širdele, kitiems su bateliu) kol kas neegzistuojančiame kūrinyje dar gali suteikti pilnatvę ir gyvybę.
M. Puszczynskio darbas pilnas paslapčių, asociacijų, simbolių ir kiekvienas į jį žiūrintis susikuria savo vizijas. Gili filosofija, tobulas savo amato išmanymas ir gilus jausmas susipina į vieną visumą.
Simpoziumo senbuvio, panevėžiečio keramiko Romualdo Aleliūno, kuriam jo kolegos negailėjo gerų žodžių už visokeriopą pagalbą, darbai labai skirtingi ir kartu keliantys daug asociacijų.
Parodos lankytojai kūrinį „Mėlynasis bliuzas" įvardina ir kaip fontaną, ir kaip geizerį, ir kaip ledinį tirpstantį žmogų. Kažkas itin ekspresyviai įrodinėjo, kad čia giedantis paukštis, tačiau jo bliuzas kol kas skamba tik tyliai viduje.
Tuo tarpu kitas jo darbas „Amfora"– tarsi priešprieša pirmajam: aštrios linijos, kampuotos formos ir kartu išlaikytas klasikos žavesys. Su tradiciniu senovės graikų indu šis objektas turi tam tikrų sąlyčio tašku, tačiau yra transformuotas menininko vaizduotės.
Visi itin žavisi meksikietės keramikės ir architektės, tarptautinės keramikos asociacijos narės Glorijos Carrasco kūriniais. Grakščios, stilingos, subtilios formos. Faktūra be jokių įmantrybių, bet labai tikra ir dvelkianti ramybe.
Fosilijų užuominos, plastiškos linijos, ypatingas lengvumas lyg netikėtai užmesta audeklo klostė. Visa ši stilistika leidžia įtarti , kad menininkės darbus įtakojo ir Nidos gamtos plastika bei ornamentika. Juolab, kad du darbai gavo pavadinimą „Kopos".
Kas dažniausiai lieka už kadro
Visi šie įdomūs, bet tokie skirtingi kūriniai, lyg muzikantai paklūsta dirigento lazdelei – išmoningai ir valingai parodos architektės Gražinos Pajarskaitės rankai. Ypatingą erdvinį suvokimą ir didžiulę patirtį turinti architektė sukūrė originalią kompoziciją po galerijos skliautais.
Tiems, kurie neturi galimybės apsilankyti parodoje Panevėžio miesto dailės galerijoje ar pavaikščioti po Prezidentūros rūmų kiemą bei sodą, lieka dar viena išeitis – susipažinti su simpoziumo keramikos darbais kataloge. Jo autorės – sudarytoja Jolanta Lebednykienė, dailininkė Asta Radvenskienė, fotografai Evaldas Ivanauskas, Alvydas Ivoškus, vertėjas Ričardas Pagirys pasistengė, kad leidinys būtų stilingas, informatyvus, įdomus.
XIX-ojo tarptautinio keramikos simpoziumo dalyviai, turintys didžiulę tokių renginių visame pasaulyje patirtį, giria organizatorius, visą komandą, kuri paprastai nuveikia didžiausius darbus, bet dažnai lieka „už kadro".
Keramikams, kurių daugelis pirmąkart lankėsi Panevėžyje ir Lietuvoje, patiko žmonių nuoširdumas, ramybė, jaukūs vakarojimai galerijoje, įspūdingas gamtos grožis. M. Puszczynskis teigė Panevėžyje labiausiai susižavėjęs mediniais geltonais namukais, o Nidos grožis pakerėjo visus be išimties menininkus.
Trumpa simpoziumo istorija
Panevėžio dailės galerijoje saugoma per 600 šamotinės keramikos kūrinių, sukurtų tarptautinių keramikos simpoziumų metu. Savita, vienintelė Lietuvoje tokio pobūdžio kolekcija atspindi pastarųjų metų pasaulyje vyraujančias keramikos meno tendencijas, reprezentuoja lietuvių autorių kūrybą.
Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas rengiamas nuo 1989 metų. Jis pratęsė respublikinius seminarus, 1983 metais inicijuotus keramiko Alvydo Pakarklio Panevėžio stiklo fabrike. Nuo 1990 m. renginį organizuoti ėmėsi miesto Dailės galerija, bendradarbiaudama su Panevėžio stiklo fabriku, o nuo 2006 m. – keramikos įmone „Midenė". Darbo technologija – aukšto degimo temperatūros skulptūrinė keramika.
Devyniolikoje iki šiol įvykusių simpoziumų dalyvavo 149 menininkai iš 32 valstybių: Australijos, Austrijos, Airijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Estijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Izraelio, Japonijos, JAV, Kanados, Korėjos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Naujosios Zelandijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Taivanio, Turkijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos.
