Teatro dailininkės A. Jacovskytės fotografijų paroda „Vilniaus veidai”, atidaryta Vilniaus dailės akademijos „Titaniko” ekspozicijų salėje, šiek tiek sutrikdė įprastą rudeninį fotografijos parodų maratoną sostinėje.
Nedidelės, dažnai net šiek tiek pageltusios nuotraukos, kurias dažniausiai matome tik vartydami šeimos albumus, atsidūrė ant baltų salės sienų.
Tiesa, tai ne šeimos fotografijos, kuriose anūkai glaudžiasi prie senelių. 1963–1993 metais sukurtuose darbuose galima pamatyti daugybę žymių Lietuvos menininkų – Rimtautą Gibavičių, Vytautą Kalinauską, Ričardą Vaitiekūną, Audrių Puipą, Mečislovą Bulaką, Antaną Mončį, Arvydą Šaltenį, Algimantą Švėgždą, kitus.
Visi jie 66 metų A. Jacovskytės pažįstami, bičiuliai.
– Nors paroda pavadinta „Vilniaus veidai”, ji sudaryta tarsi iš dviejų dalių – neformalių, kasdienių žinomų menininkų portretų ir Vilniaus senamiesčio vaizdų. Šiandien ir miestas jau visai kitoks, ir daugelio jūsų bičiulių nebėra. Ar jaučiate tų laikų nostalgiją?
– Ne, man nė kiek neliūdna, kad Vilnius dabar visai kitoks. Kaip negaila ir prabėgusios savo jaunystės. Praradimai – normalus dalykas.
Miestas taip pamažu keitėsi, kad aš jį priimu tokį, koks jis yra. Žinoma, nesu architektė restauratorė, todėl negaliu žiūrėti labai profesionaliai. Bet Vilnius ir šiandien – labai gražus miestas, nors ir akis kliūva už daugybės reklamų.
O aš visuomet reaguodavau į grožį, fotografuodavau viską, kas man gražu ir miela. Štai į vieną vietą surinkau daug savo draugių fotografijų. Gražios moterys. Tiesa, kai kurių man svarbių žmonių veidų pasigendu ant šių sienų. Tačiau ne visi darbai pavyksta, o mes su kuratore Violeta Juškute stengėmės atrinkti parodai nuotraukas, kurios būtų įdomios net ir tų žmonių nepažįstantiems žiūrovams.
– Vilniaus vaizdai atrodo tarsi kokio seno filmo kadrai. Ar fotografuodama specialiai siekėte tokio efekto?
– Taip. Mano akimis, tai iš tiesų sustabdyti kadrai. Judėjimas, kurį galima įrėminti. Man Vilniuje kiekvienas kiemas buvo įdomus, turėjo savo magijos. Nuo vaikystės žinojau, kad miestas, kuriame gimiau ir gyvenu, yra labai gražus, bet tuomet dar negalėjau to suvokti. Tik pradėjusi studijuoti tuomečiame Dailės institute ėmiau dažniau vaikštinėti po senamiestį viena ir su bičiuliais – po truputį atradau šį miestą.
Aš sąmoningai fotografavau sustabdytus kadrus, kaip kokiame neorealistiniame filme. Kai 1965 metais Vilniaus kino teatre „Planeta” (dabar – „Skalvija”) pamačiau italų režisieriaus Vittorio De Sicos filmą „Umberto D”, pirmą kartą suvokiau, kad kūrinys gali būti įtaigus net ir be žodžių ar spalvų.
– Rodote 1963–1993 metų fotografijas. Kuo jums svarbus būtent šis laikotarpis?
– Nors fotografavau nuo 10 metų, kai tėvas padovanojo fotoaparatą „Smena”, tik studijų metais pradėjau galvoti apie tai, ką norėčiau fotografuoti. Tai ir buvo septintojo dešimtmečio pradžia.
Manęs nedomina naujos technologijos. Iki šiol fotografuoju juostiniu fotoaparatu ir nespalvotai. Nuo 1993 metų buvau lyg ir stabtelėjusi, bet dabar vėl fotografuoju daug – nuo vienos iki trijų juostų per mėnesį.
– Šiais metais turėtų pasirodyti pirmasis jūsų fotografijų albumas. Ar nesinorėjo gerokai seniau, gal net sovietmečiu įstoti į Fotomenininkų sąjungą, leisti solidžių albumų?
– Kažkada maniau, kad norėčiau. Maždaug 1990 metais paklausiau fotografų, dėl ko vertėtų stoti į Fotomenininkų sąjungą? Jie atsakė, kad tiesiog bus lengviau įsigyti reikiamų chemikalų.
Tai nesuviliojo. Be to, neįsivaizdavau, kad galima padaryti parodą iš tokių mažų nuotraukų.
Atrodė, kad reikia rodyti tik labai rimtas, dideles ir kokybiškas fotografijas. Aš daug bendravau su Vitu Luckumi (1943–1987), mačiau jo fotografijas. Tuomet tokios kokybės tikrai nebūčiau pasiekusi.
Man visada svarbiausias buvo pats fotografavimo ir nuotraukų darymo procesas, todėl pernelyg nesijaudinau dėl dulkelių ar neryškių vietų.
Kažkas yra pasakęs, kad mano nuotraukos – kaip Vilniaus senamiestis.
Man ši mintis velniškai patiko. (Juokiasi.)
Nuo televizijos iki teatro
A. Jacovskytė gimė 1945 m. Vilniuje. 1970 m. baigė scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija). 1971–1976 m. dirbo Paminklų restauravimo valdyboje, 1977–1987 m. – Lietuvos televizijoje. Nuo 1994 m. dirba Vilniaus Gaono žydų muziejuje.
Menininkė piešia, iliustruoja knygas, fotografuoja, kuria kostiumus ir scenografiją Lietuvos ir užsienio teatruose, kine ir televizijoje.
Nuo 1973 m. dalyvauja parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje.
2009 m. A. Jacovskytė už kostiumus V.Jevsejevo spektakliui „Visada tavo. Ana Frank” apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
