Sostinėje sekmadienį baigėsi beveik tris savaites trukusi 11-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė. Vienu įdomiausių renginio akcentų tapo vos pusvalandį trukęs juokingas ir liūdnas 34 metų menininkės M. Warlop performansas „Tragiški herojai”.
Tarp tų herojų – ne tik už Arvydą Sabonį aukštesnis milžinas ar jaunus menininkus primenančių ilgaplaukių porelė, bet ir kasdieniai daiktai, tokie kaip stalas aukštakulniais apautomis kojomis, kartoninė dėžė su sportbačiais bei pora besijuokiančių milžiniškų kelnių.
Judesys, garsas, dūmai, vanduo, dažai – visa tai atstoja kalbą, leidžia herojams bendrauti ir tarpusavyje, ir su žiūrovams.
Tiesa, gana gausiai į performansą susirinkusi lietuvių publika nepasidavė provokacijoms ir išlaikė menamą ribą, skiriančią sceną nuo auditorijos, nors M.Warlop sukūrė aplinką, leidžiančią ne tiktai personažams, bet ir žiūrovams judėti po visą salę.
– Jūsų karjera prasidėjo nuo įvairiausių premijų, pelnėte rimtų stipendijų.
Kodėl iki šiol kaip čigonė keliaujate su darbais po visą Europą, o ne dirbate kokiame nors viename teatre? – paklausiau M. Warlop.
– Studijuodama vizualųjį meną diplominiam darbui kūriau performansą. Tuomet ir įsigilinau į klasikinius komedijos triukus bei kitas teatro paslaptis, kurias iki šiol naudoju savo darbuose.
Mane iš tiesų greitai pastebėjo teatro pasaulis ir tiesiog išstūmė į sceną. O kai tau 25 metai ir turi galimybę patekti į teatrą, ta galimybe, žinoma, susivilioji.
Tačiau greitai supratau, kad įtraukta į tą verpetą aš tiesiog išduodu savo kūrybą ir idėjas. Šiandienis teatras – tokia sistema, kuri įvairiausius dalykus greitai paverčia vien tik pramoga publikai.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad nemėgstu pramogų.
Daugelį pramoginių elementų aš pati naudoju performansuose, bet, mano manymu, pasirodymo turinys turi išlikti rimtas. Mano personažai – keisti ir juokingi, tačiau juos kurdama visada palieku vietos ir kitoms prasmėms.
Nors daug keliauju, nesu tipiška rezidencijų gyventoja.
Šiandien nemažai menininkų keičia vieną rezidenciją kita, įsivelia į begalines diskusijas su kolegomis, bet nesukuria nieko apčiuopiama. Man svarbiausia – rezultatas, kuriame įkūniju visas savo teorijas.
– Kas yra jūsų performansų personažai – atgiję daiktai ar sudaiktėję žmonės?
– Kuriu juos kaip skulptūras. Kartais net pavadinu tai nervingais piešiniais.
Šįkart personažus įkurdinau tamsoje, tik jiems skirtoje vietoje, su viena užduotimi ir vienu vieninteliu pranešimu.
Man nereikia tradicinės dramaturgijos ar scenarijaus: „Vaikinas sutinka moterį, moteris eina ten, o paskui staiga krinta...” Žinoma, kiekvienas herojus turi savo istoriją, bet ji kyla iš personažo vidaus.
Tam nereikia nei žodžių, nei ypatingų šviesos efektų, nei specialios muzikos ar kitų išorinių dirgiklių. Juk net visai paprasti dalykai, kai į juos įsigilini, – tiesiog nuostabūs.
– Kaip atsirenkate aktorius? Juk jiems tenka gana sunkių užduočių. Kaip nenumesti daiktų nuo ant nugaros nešiojamo stalo? Kaip vaidinti su kitu žmogumi ant pečių ir bendrauti ne tik be rankų, bet ir be galvos?
– Mėgstu vaidmenis, kurie performeriui būna tarsi iššūkis. Tie triukai, kurie kelia juoką, atrodo sudėtingi ir pavojingi, visada suintriguoja žiūrovus.
Kai stalas atsiduria ant žemės neišlaikęs ant jo sukrautų daiktų, žiūrovas mato vaizdą ir jaučia po stalu gulintį žmogų. Taip sukuriamos sąsajos su žiūrovais ir kitais personažais.
Pavyzdžiui, su dėžiažmogiu, kuris atidavė viską, ką tik turėjo, ir taip pat krito negyvas.
Ankstesniuose mano darbuose bendravimas ir konfliktai vykdavo tiktai tarp scenoje esančių personažų.
Šį kartą bandau išprovokuoti herojų susidūrimą su publika, kuri gali pasijusti veiksmo dalimi. Žiūrovai čia turi galimybę judėti po visą sceną, bendrauti su herojais arba tiesiog stovėti vienoje vietoje ir viską stebėti.
Niekada neieškau performansams profesionalių aktorių. Jie dažniausiai nori parodyti žiūrovams ir save, ir savo iškalbą.
Daug geriau šokėjai, kurie įpratę reikšti emocijas ir pasakoti istorijas visu kūnu – judesiu, gestu, o ne žodžiu.
– Kodėl humoras toks svarbus visų jūsų performansų elementas? Ar jūs pati esate linksmo būdo?
– Nelabai. Bet humoras žmogui padeda gyventi.
Jei aš į viską, kas vyksta mano gyvenime, žiūrėčiau labai rimtai, turbūt nusižudyčiau.
Čia kaip spalvinimo knygelėje – tik balta arba juoda. Juokas padeda visa tai nuspalvinti.
Performansuose – atgiję daiktai
M. Warlop gimė 1978 m. Torhaute (Belgija). Šiuo metu gyvena ir dirba Briuselyje ir Berlyne. Iš pradžių studijavo aktorystę, bet gana greitai metė mokslus. Vėliau gilinosi į trijų dimensijų meną ir multimediją Karališkojoje meno akademijoje Gente. 2004 metais jos baigiamasis darbas „Verkiantis elnias/Medžioklių žaidimai” pelnė keletą premijų.
M. Warlop nuo pat pirmųjų kūrinių buvo įdomu surasti tokį nebyliojo pasakojimo metodą, kuris leistų panaudoti ir teatro, ir vizualiojo meno elementus.
Labiausiai menininkę išgarsino „Springvilis”, kurio premjera įvyko 2009 m. Kortreiko (Belgija) meno centre. „Springvilis” iki šiol rodomas įvairiuose teatro ir šiuolaikinio meno festivaliuose visoje Europoje.
„Springvilis”, kurio personažai pasirodo ir kituose menininkės darbuose, – tai beveik valandos trukmės performansas, kupinas chaoso ir staigmenų. Jame scenografija, kostiumai, rekvizitas ir herojai taip sujungti tarpusavyje, kad viskas, kas tik yra scenoje, gali ne tik staiga atgyti, bet ir numirti.
