Leidyklos „Kitos knygos“ vadovas Gediminas Baranauskas sako, jog festivalio idėja atsirado iš bendro kai kurių leidėjų ir knygynininkų supratimo ir nerimo, kad rimtesnei literatūrai skaitytoją pasiekti vis sunkiau.
„Literatūra iš tiesų prastėja. Bestselerių sąrašus užpildo knygos apie tai, kaip pasistatyti namą ar praturėti. O interneto erdvėje gilesnes temas nustelbia vienadienė informacija.
Bet knygų mugėse bendraudamas su skaitytojais, pastebiu, kad žmonėms reikia ir kažko sudėtingesnio, reikia iššūkio“, – apie sumanymą Senamiesčio aplinkoje rengti susitikimus su rašytojais, neformalias diskusijas prie kavos ir prekybą knygomis vienijantį forumą kalbėjo G. Baranauskas.
Pokalbis su vienu iš renginio iniciatorių G. Baranausku – apie dabartinę situaciją, kuri ir skatina leidybos verslininkus ieškoti naujų būdų, kaip bendromis pastangomis populiarinti knygų kultūrą.
- Mums kalbantis telefonu pabrėžėte, kad Vilniaus knygų festivalis skirtas intelektualesnei literatūrai. Kokios tai knygos?
- Sunku vienareikšmiškai apibrėžti. Šiandien paprastos, primityvios informacijos galima prisirankioti internete, nes ten – visko pilna. O intelektuali knyga turi būti gili, ji turi būti kažkas koncentruota ir išbaigta.
Tai ir ne meilės romanai ar detektyvai, ne lengvas pasiskaitymas, o iššūkis skaitytojui: protingesnė, rimtesnė, inovatyvesnė literatūra. Tai gali būti grožinė, taip pat mokslinė arba populiari literatūra socialinėmis, ekonominėmis temomis.
Mūsų leidykla labai rimtai ruošiasi festivaliui. Pristatysime septynias naujas knygas. Visos jos – „kitaknygiško“ repertuaro: nuo nusikaltėlių ir narkomanų žargono žodyno ir Vincento Ravaleco „Padugnių giesmės“ iki Nobelio premijų laureatų knygų.
Festivalyje vyks diskusija apie vieno iš jų – Paulo Krugmano knygą „Įveikime ekonominę depresiją!“. Tai skandalinga ir radikali knyga Lietuvoje vykstančių procesų ir vykdomos ekonomikos politikos kontekste. Neįkainojama, švietėjiška knyga, sukrečianti logiškais argumentais ir triuškinanti Lietuvoje valdžios ir interesų grupių žmonėms į galvą kalamas idėjas, pažiūras.
Bet bestseleriu ji greičiausiai netaps.
- Tos knygos, kurios ne tokios populiarios – jau savaime kokybiškesnės? Iš kur apskritai atsirado literatūros supriešinimas į komercinę ir rimtąją?
- Tai ne supriešinimas, o tiesiog skirstymas. Daugiau kalbos.
Komercinė literatūra – pačių leidybos verslininkų sugalvotas „slengas“. Jie bjaurisi dalimi knygų, kurias patys leidžia. Jiems tai atrodo šlamštas, bet vis tiek jas leidžia, kad galėtų išgyventi.
Na, o rašytojams, literatams apmaudu, kad ne tokios vertingos knygos sulaukia daugiau dėmesio nei geros.
- Gal iš to apmaudo ir kyla ginčai, ar reikia grąžinti cenzūrą, ar būtina dar stiprinti demokratiją?
- Cenzūra atliko vieną gerą dalyką – neleisdavo pasirodyti labai prasto turinio knygoms. Bet tik tiek. Apskritai manau, kad šiandien Lietuvoje demokratijos netrūksta. Trūksta kokybės.
- Kodėl, jūsų požiūriu, tos kokybės trūksta?
- Viena iš paklausios prastos literatūros priežasčių yra ta, kad žmonės pavargę. Pavargę nuo krizių, nuo ekonominės situacijos, įtampos. Jie nebesugeba gilintis į rimtas sritis, atsiverti pozityvioms idėjoms.
Apskritai kuo toliau, tuo mažiau lietuvius domina išorinis pasaulis: jie užsidaro savame kiaute. Jiems vis labiau rūpi tik jų pačių reikalai, savas kiemas, buitiniai dalykai, šildymo kainos. Dar vietiniai skandalai, „pletkai“ ir vietinės sąmokslo teorijos.
Užtat labai populiariomis tapo knygos apie sodininkystę, kulinariją, rankdarbius. Tokios knygos nėra blogai, bet kažko trūksta, bendras vaizdas – ne koks.
Viename interviu Tomas Venclova taikliai pastebėjo, kad kiekvieną kartą, kai jis grįžta į Lietuvą, pastebi ją tampančią vis provincialesne šalimi. Didelis paradoksas: gyvename globaliame pasaulyje, mus supa milžiniški informacijos srautai, bet vis labiau nuo to pasaulio užsidarome.
Pavyzdžiui, mes neseniai išleidome knygą apie „Wikileaks“. Ji visiškai neperkama, nors vienintelė knyga šia tema. Nuvažiuokite į Maskvą, Londoną, Paryžių – pamatysite knygynų lentynas, nuklotas knygomis šia tematika.
- Tad galbūt jau ir atsakėte, dėl kokių priežasčių Lietuvoje palyginti vangiai, tarsi nenorom leidyklos įsileidžia naujus autorius ir naujus formatus?
- Tai lemia dar vienas dalykas – prisirišimas prie žinomų vardų. Jei autorius nėra tas, kurio vardas lengvai atpažįstamas informacinėje erdvėje, tai susidomėjimo jo knyga greičiausiai nebus. Šis reiškinys pastaruoju metu ypač paaštrėjęs.
Galbūt dėl to, kad pats knygų pasaulis keičiasi. Šiandien vis daugiau perkama internetu, taip pat pačiose leidyklose esančiuose knygynuose. Be to, populiarėja elektroninis formatas. Žmonės taupo ir vis rečiau perka knygas knygynuose.
Deja, šitaip mažėja knygynų reikšmė. O juk iki šiol tradiciškai literatūros sklaida vykdavo per knygynus. Jie – tarsi tarpininkai tarp žmonių ir knygų. Atėjęs į knygyną, iš pradžių pamatai naujienas, renkiesi, konsultuojiesi su darbuotojais, gauni patarimų, pasiūlymų.
Knygų pasaulis visada buvo kultūrinės įvairovės, naujų idėjų ir minčių pasaulis. O dabar tai daugiausia megabestselerių – kūrinių, geriausiai atitinkančių rinkos poreikius, išreklamuotų, niveliuotų pagal „vidutinio vartotojo“ poreikius, pasaulis.
Kai vis daugiau žmonių perka knygas kitur, knygynų situacija irgi tampa ne iš geriausių. Bet pasaulyje yra bendrų knygų industrijos sprendimų, padėtį pagerinančių.
- O Lietuvoje kas nors daroma?
- Kai kuriose šalyse įgyvendinamas susitarimas dėl fiksuotų knygų kainų. Tai reiškia, kad niekas negali knygos parduoti pigiau nei ant jos atspausdinta. Tada niekas negali daryti knygų karo. Ir tai apsaugo silpnus mažmenininkus. Tokia sistema, rodos, veikia Prancūzijoje, ten knygų industrija laikosi visai neblogai.
O kiek man teko daugiau dalyvauti Lietuvos leidėjų asociacijos veikloje, pastebėjau, kad niekas čia apie tai nė nemąsto. Užtat dabar leidėjai ir knygynai kovoja dėl kiekvieno cento. Visiems atrodo, kad kiti pelnosi jų sąskaita.
Niekas negalvoja apie kokią nors bendrą idėją. Vyrauja sąlygų primetimas vienų kitiems, jėgos politika. Jei kas nepatinka, gali pasiimti savo knygas ir eiti prekiauti jomis į gatvę. Nors juk mes visi – leidėjai, knygynai, knygynų tinklai sėdime toje pačioje valtyje.
Man naujasis knygų festivalis – pastanga ne tik skaitytoją priartinti prie geros knygos, bet ir rasti kažkokią humaniškesnę atsvarą knygų industrijoje įsigalėjusiai šaltai verslo logikai. Todėl festivalyje turėtų būti ne tik daug diskusijų ir knygų, bet ir muzikos, susitikimų, bendravimo, tiesiog laisvalaikio.
- Kiek tokią jūsų apibūdintą padėtį lemia, kad Lietuvos rinka – maža?
- Iš tiesų tai lemia labai daug. Labai blogai, kad rinka maža, o dar blogiau – kad ji vis mažėja. Mažėja ne tiek skaitančiųjų, kiek perkančiųjų knygas. Vis daugiau yra tokių žmonių, kurie atvirai pasako, kad pirktų knygą, bet neišgali. Dėl to knyga dabar tampa prabangos preke.
- XX a. pradžioje gyvenęs britų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas buvo pasakęs, kad literatūra yra prabanga, o grožinė literatūra – būtinybė. Šiandien šis požiūris nebeaktualus?
- Požiūris – viena, kas kita – reali situacija. Jei žmogus tik galvoja, kaip jam išgyventi, susimokėti už maistą ir kitus būtiniausius dalykus, sunku tikėtis, kad jis nepirks valgyti, o pirks knygą.
Literatūra – iki šiol tuo tikime – naujai sukurtos literatūrinės, iki šiol neegzistavusios tikrovės vizija, būtina žmogui vystytis, suvokti save ir pasaulį. Kaip teigia Slavojus Žižekas, matome žlungančią dabartinę sistemą, kurią turi pakeisti kažkas nauja.
Kas yra tas nauja, mes nežinome, nes neturime empirinių duomenų iš ateities. Mes galime tyrinėti tik praeitį, o ateities ingredientai užfiksuoti Franzo Kafkos, Andrejaus Platonovo, Dzigos Vertovo kūriniuose. Taigi, šia prasme literatūra iš tiesų yra būtinybė. Būtinybė, kuri tapo prabanga.
- Tokiu atveju valstybė turėtų kištis į knygų verslą?
- Aišku, knygų rėmimas Lietuvoje būtinas, nes šalis maža, kultūra maža. Be ypatingo puoselėjimo ji pati savaime negalės egzistuoti, priešingai nei JAV (rinka milžiniška!), kur nėra jokio valstybės rėmimo nei kultūrai, nei sportui – yra tik privatūs rėmėjai.
Valstybė remia leidybą per Kultūros rėmimo fondą, pagal leidybos rėmimo programą. Mes nuolat pateikiame apie dešimt paraiškų literatūros, teorijos ir filosofijos knygų vertimams. Iš jų paremiamos dvi trys.
Aš suprantu – neužtenka. Tačiau pastaruoju metu nebegaliu suprasti, kodėl neremiamos Gilleso Deleuze, Slavojaus Žižeko, Rolando Bartheso knygos? Jei didžiausių mūsų laikų mąstytojų vertimas „nepraeina konkurso“, tai kas tada praeina?
- Tai kas vis dėlto diktuoja literatūros madas – leidėjai ar skaitytojai? O gal – valstybė?
Tai abipusis procesas: skaitytojai turi savo lūkesčius, o leidėjai bando prie jų prisitaikyti, kad sugebėtų išgyventi. Bet ir jie formuoja visuomenės skonį.
Nėra taip, kad leidyklos tik tarnauja skaitytojui, arba kad skaitytojas – leidyklų auka, visiškai nežinanti, ko nori.
Na, o valstybė – taip, ji tarsi pateikia valstybinį užsakymą – Milošo metai, Maironio metai. Šiemet visi remkime, leiskime, skaitykime ir tyrinėkime tą ir tą autorių. Toks savotiškas kultūros vaikų darželis. Kad nepasakius: sovietmetį primenanti proginė kultūros politika.
- O kaip galima būtų knygomis sudominti jauną žmogų? Juolab kad į mokyklinę programą įtraukta literatūra – nepajudinama kaip šventa karvė.
- Visuomenėje keičiasi skaitymo įpročiai. Vyresniajai kartai dar įaugę į kraują, kad knygas skaityti reikia. O jaunimas beveik išvis nebeskaito knygų, nes tuo metu daro kitus dalykus – sėdi prie kompiuterio, naršo internetą.
Bet man teko bendrauti su gimnazijos – ne Vilniaus – moksleiviais literatais, kurie ir patys rašo, ir domisi literatūra, skaito Sartre'ą, Camus...
Paklausti jie nežinojo nei vieno šiuo metu leidžiamo jauno lietuvių autoriaus. Jauniausias jų žinomas šių laikų autorius – kuriam jau penkiasdešimt metų. Moksleiviai negalėjo įvardyti nei vieno mūsų garsesnio rašytojo ar poeto, kuriam būtų mažiau nei penkiasdešimt. Klausimas – ką tuomet žino kiti mokiniai, ne literatai?
Tai įsivaizduoju, kad mokyklose šiuo metu – ne kas. Daug kas moksleiviams iš tos programos neįdomu, pro vieną ausį jiems įeina, pro kitą – išeina. Tiksliai nežinau, bet spėju, kad jie nesupažindinami su šiuolaikiniais literatūros reiškiniais, temos neaktualizuojamos.
Šie metai paskelbti Maironio metais. Maironis – klasikas tik mums. Išverskime jį į anglų kalbą ir pamatysime, kad ten nieko nėra. Ir kur apskritai ta klasika, kurią galėtumėm parodyti pasauliui?
Bet čia kartu ir šansas, ne tik problema. Šiuolaikinė literatūra, šiuolaikinis avangardas, eksperimentai, visi tie dabartiniai reiškiniai ir procesai – pasižiūrėkime, koks aktyvus literatūrinis gyvenimas Vilniuje: kone kasdien poezijos skaitymai, „slemas“... Skirkime tam daugiau dėmesio.
Linkėčiau, kad literatūros mokymas būtų orientuotas labiau į šiuolaikinius dalykus. Ir tegul moksleiviams būna laisvesnis pasirinkimas. Tegul skaito tai, ką nori. Nes iš to, kad versime vaikus skaityti jiems neįdomius dalykus, naudos nebus.
