Jos asmenybės spindėjimas ir talentas buvo įkvėpęs ne vieną garsų Lietuvos ir buvusios SSRS režisierių spektakliams bei filmams.
Ji kartu su pačiais žinomiausiais buvusios sovietinės erdvės ir mūsų šalies aktoriais įamžinta tokiuose filmuose, kaip Samsono Samsonovo „Grynai angliška žmogžudystė“, kuriame filmavosi kartu su Rusijos žvaigžde Aleksejus Batalovu, Marleno Chucyjevo juostoje „O buvo gegužis“ E.Pleškytės žvaigždė žibėjo šalia dabartinio rusų kinematografijos pažibos Sergejus Šakurovo.
O Lietuvos kino ir teatro meistrai – Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Antanas Šurna, Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius laikė didžiuliu savęs įvertinimu, jei jiems būdavo pasiūloma dirbti kartu su E. Pleškyte.
Kaip pastebėjo Lietuvos kinematografininkų sąjungos vadovas, režisierius Gytis Lukšas, nepaisant to, kad mūsų šalyje šviesios atminties režisierius Vytautas Žalakevičius kine buvo suformavęs vyrų aktorių kultą, E. Pleškytei šis nerašytas įstatymas negaliojo - ji būdavo kviečiama svarbiausiems vaidmenims, kaip lygiavertė partnerė ir žvaigždė tituluočiausiems aktoriams.
„Egeniją iš visų aktorių išskyrė jos nepaprastas ir stebuklingas spindėjimas bei talentas“, - pastebėjo G. Lukšas.
„1970-1980 m. buvo pats sunkiausias ir nykiausias laikotarpis – aplink buvo tuštuma ir nykuma. Aš dažnai netekdavau labai įdomių vaidmenų kine tiek buvusioje SSRS, tiek užsienyje, nes buvau laikoma tėvynės išdaviko sesuo“, - neapsiėjo filmas ir be itin skaudžios visai Pleškių, iš Telšių apylinkių kilusiai šeimai, o E. Pleškytei – ypač, temos – brolio Jono Pleškio pabėgimo į Vakarus.
J. Pleškys buvo laivo, aptarnaujančio SSRS povandeninius atominius laivyną, kapitonas. 1961 m. balandžio 6 d. jis netikėtai nuplukdė laivą iš Klaipėdos į Švedijos Borholmo salą, o vėliau gavo prieglobstį JAV, kur gyveno iki pat mirties 1993 m.
Eugenijos susitikimas su broliu 1988 m. Bostone, kai Jaunimo teatras gastroliavo Amerikoje. Tai, ko gero, lėmė, kad būdama pačiame jėgų žydėjime, ji nusprendė palikti sceną ir išvykti pas brolį, kurio ilgėjosi ne vieną dešimtmetį.
„Sulaukusi pensijos, 1993 m. tuoj pat išėjau į pensiją, nes mačiau, kad teatruose suirutė ir rimto darbo tikėtis nebeverta“, - prisipažino E. Pleškytė.
Nors daugeliui kolegų toks jos žingsnis buvo nesuprantamas, ji šio savo sprendimo nesigailėjo ir netrukus išvyko į JAV. Ten ištekėjo, o po vyro mirties 2008 m. sugrįžo į Lietuvą.
Be E. Pleškytės kūrybos ir asmenybės įvertinimų, filme kai kurie jos partneriai ir režisieriai, su kuriais ji dirbo, išdrįso praskleisti ir savo asmeninių išgyvenimų skraistę.
„Ji buvo moteris žaibas, sugebanti vyrus ne tik žudyti, bet ir kurti“, - kalbėjo režisierius Rimantas Tuminas.
Šiandien 18 val., Jaunimo teatro didžiojoje salėje įvyks filmo „Savi keliai“ pristatymas.
