Pakruojo dvare, kuriame pastaruosius dvejus metus dažnai šeimininkauja priklydėlis nuo Alšėnų (Baltarusija) mišrūnas Alšis, šįvakar jis mėgavosi dėmesiu, lepinosi skanėstais ir vis dar žvitriai lakstė paskui žirgus.
Alšis išgarsėjo prieš dvejus metus, kai per žygį žemaitukų veislės žirgais iki Juodosios jūros savanoriškai prisidėjo prie raitelių ir juos ištikimai lydėjo iki kelionės tikslo, o vėliau, dar Baltarusijoje sulaukęs dokumentų, atvyko į Lietuvą.
Vaikiškoje knygelėje „Alšis. Mano istorija“ žygio „2000 km istorijos“ iki Juodosios jūros dalyvio Antano Narmonto žmona Egidija Narmontienė papasakojo Alšio išgyvenimus ir svajones.
Po istorinio žygio žemaitukais 2010-aisiais, kai devyni lietuviai raiteliai ir su jais bėgantis Alšis pasiekė Juodąją jūrą, Baltarusijoje prie žygeivių prisidėjęs mišrūnas apsigyveno Pakruojo dvare, kurį tuomet prižiūrėjo A. Narmontas su žmona. Vėliau raitelis, šuo ir iki Juodosios jūros Antaną nešęs žemaitukas Kaktusas apsigyveno raitelio sodyboje.
A. Narmonto žmona Egidija dvejus metus diena iš dienos klausėsi Alšio istorijų: linksmų ir liūdnų, stebėjo, kaip šuo bendrauja su vaikais, kaip staiga išgarsėjusį prieraišų mišrūną mėgsta mažieji ir nutarė ištikimojo žemaitukų palydovo istoriją papasakoti knygoje.
„Alšis – išskirtinis šuo su išskirtine gyvenimo istorija. Šioje knygelėje – nepaprasto šuns pasakojimas paprastais žodžiais: apie tai, kaip jis šalia Alšėnų pilies gyveno vienas ir kaip susirado draugų, kai staiga atjojo būtys nuostabių raitelių“, - pasakojo E. Narmontienė.
Knygelę iliustravo Jurgita Bieliakovienė.
Alšis dabar laimingas gyvena A. Narmonto ir jo žmonos Egidijos namuose. Jis turi savo būdą, savo kiemą, kasdien bendrauja su Kaktusu ir visuomet noriai su juo leidžiasi į klajones po Pakruojo apylinkes.
„Jis dabar tikrai laimingas“, - įsitikinusi knygelės „Alšis. Mano istorija“ autorė E. Narmontienė.
Vaikiškos knygelės pristatymo ir ketvirtojo Alšio gimtadienio proga į Pakruojo dvarą šįvakar susirinko dviejų žygių žemaitukais dalyviai – užpernai sėkmingai pasiekę Juodąją jūrą ir įrodę, kad Vytauto Didžiojo žirgai tikrai galėjo gerti jos vandenį, pernai raiteliai leidosi valdovų Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės keliu iš Vilniaus į Krokuvą (Lenkija). Su jais, žinoma, bėgo ir Alšis.
Rausvaplaukio mišrūno Alšio istorija išties nepaprasta. Užpernai, keliaudami Juodosios jūros link, raiteliai pietauti stabtelėjo netoli Lietuvos-Baltarusijos sienos, prie Alšėnų pilies griuvėsių. Ten pamatė valkataujantį šunį, kuris, gavęs kąsnį kitą nuo žygeivių pietų, ryžosi keliauti drauge su raiteliais. Alšis kone 2000 kilometrų lėkė paskui žirgus iki Juodosios jūros. Bėgti negalėjo tik tada, kai buvo smarkiai apsirgęs, bet išgijęs vėl leidosi paskui žygio draugus.
Po kelionės Alšis apsigyveno Pakruojo dvare, kur namus rado ir vienintelis žygio eržilas Kaktusas. Vėliau ir šuo, ir žirgas persikėlė į A. Narmonto sodybą. Dabar Alšis ir Kaktusas – geriausi draugai, nė dienos neištveriantys vienas be kito.
O kaipgi dėl ketvirtojo Alšio gimtadienio? Pasirodo, užpernai veterinarai nusprendė, kad mišrūnui dveji, pernai raiteliai nutarė, kad Alšio gimtadienis bus švenčiamas rugpjūčio 23-iąją, todėl šiemet užsispyrusiam žygeiviui – jau ketveri.
