Vilniaus dailės akademijos „Titaniko” parodų salėje atidaryta A. Baltėno paroda „Mes iš vaikystės” pasakoja apie socialiai remtinų Širvintų rajono šeimų gyvenimą – atskleidžia tėvų ir vaikų charakterius, rodo jų bendravimą, nelengvą kasdienybę.
Šiaip ar taip, A. Baltėno fotografijos nešiurpina siaubingomis skurdo atodangomis, alkoholio atbukintais žvilgsniais ar likimo nuskriaustų mažamečių veidais. Fotografas gaudė tas smagias ar graudžias, bet šilumos kupinas gyvenimo akimirkas, kurios žiūrovui praveria svetimų namų duris.
– Garsėjate kaip subtilus paveldo metraštininkas.
Daug pagyrų pelnė neseniai išleisti senąsias tradicijas ir nykstančius amatus užfiksavę jūsų albumai „Šilų dzūkai” ir „Žemaičiai”. Kodėl ėmėtės aktualaus socialinio tyrimo? – paklausiau 56 metų A.Baltėno.
– Pirmiausia buvo skaudžiai smalsu – negi iš tiesų tiek daug žmonių, vaikų yra prie skurdo slenksčio? Kodėl? Juk visa tai vyksta šalia, mūsų valstybėje.
Tie skaičiai – bauginantys, bet labai abstraktūs, nes nematyti konkrečių žmonių. Aš pabandžiau parodyti kitiems, kaip tie žmonės iš tiesų gyvena.
Tai galima vadinti ir savanorystės skatinimu – gal mano fotografijas pamačiusiems žiūrovams kils kokių nors idėjų, kaip būtų galima toms šeimoms padėti.
– Kodėl savanorystės? Gal kaip tik reikėtų didesnės ar tikslingesnės valstybės, politikų paramos?
– Mano manymu, šiuo metu realiausia išeitis – savanorystė. Tikėtis greitų, ryžtingų ir teisingų politinių sprendimų – nerealu. Juk dauguma politikų skaičiuoja savo gyvenimą ketverių metų ciklais ir nesiryžta priimti nepopuliarių sprendimų.
O juk reikėtų iš esmės keisti paramos sistemą, daugiau žmonių įtraukti į socialinį darbą. Tam prireiktų ne tiktai daugiau lėšų, bet ir rimtesnės darbuotojų atrankos. Juk jų darbas šioje srityje – svarbiausias.
Būtina, kad tie žmonės suprastų socialiai remtinų šeimų problemas ir galėtų joms padėti. Ne tik pinigais, labdara, bet ir paprasčiausiu bendravimu, kasdieniškais patarimais. Ypač vaikams, ypač mergaitėms. O tam reikia labai daug laiko.
– Negi mergaitės turi daugiau problemų? Juk įsigalėjusi nuomonė, kad socialinės rizikos šeimose auga chuliganai ir plėšikai, liudija ypač neigiamą visuomenės požiūrį į remtinų ir daugiavaikių šeimų berniukus.
– Žinoma, dėmesio reikia visiems. Bet mergaitės – būsimos motinos. Jos turi išmanyti daugelį higienos ir buities dalykų – kaip tvarkytis, skalbti, siūti, virti. Tai turėtų būti perimama iš motinų.
Tačiau jų motinos to nemoka, todėl ir dukterų neišmoko. Toks uždaras ratas, kurį būtina sustabdyti. Čia galbūt galėtų padėti kaimynai arba savanoriai. Pabendrautų, patartų, padovanotų knygų.
Berniukų kitos problemos – su jais reikia sportuoti, sudominti technine kūryba arba kitokia veikla. Bet tam irgi reikia laiko. Dar – noro, mokėjimo bendrauti su vaikais. Žmogiško, o ne valdiško santykio, asmeninio pavyzdžio.
– Jūsų manymu, svarbiausia yra padėti tokių šeimų vaikams. Gal todėl ir parodą pavadinote taip šviesiai ir romantiškai – „Mes iš vaikystės”?
– Taip. Kita vertus, kai kuriose šeimose ir suaugusieji elgiasi labai vaikiškai. Jiems trūksta savarankiškumo, sugebėjimo priimti logiškus sprendimus ar net elementarių žinių.
Jie lengvai pasirenka klystkelius, o aplinkiniai dažnai dar ir paskatina. Ar tai būtų alkoholis, ar kiti dalykai.
Todėl jiems reikia pagalbos, ne tik finansinės paramos. Tada bus galima pakeisti situaciją, nors ir ne staigiai, ne per metus ar dvejus.
Jei vietos bendruomenės paglobotų remtinas šeimas, šie procesai galėtų vykti greičiau. Kai kur taip ir yra.
Bet akivaizdu, kad reikia nusiteikti ilgam darbui, jeigu norime, kad kas nors keistųsi mūsų šalyje. Aš noriu, todėl ir fotografuoju.
Svarbiausia – neužsimerkti. Nes tik susigaudydami, kokiame pasaulyje gyvename, galime patys priimti teisingus sprendimus ir veikti kitus. Pavyzdžiui, politikus.
– Ar fotografija tikrai gali ką nors pakeisti? Ar įmanoma senąsias tradicijas, moralės normomis grįstą pasaulėžiūrą, kurią išlaikė senukai jau nykstančiuose Lietuvos kaimuose, kaip nors įskiepyti šiuolaikiniame gyvenime?
– Nežinau būdo, kaip tai padaryti neformaliai. Nebent bendruomenė, paskiri jos nariai daugiau dėmesio skirtų savo kaimynams. Juk suprasti, padėti kaimynui dažnai sunkiau nei svetimam žmogui.
Čia kaip ir su vaikais. Jie lyg visą laiką šalia, o paaiškėja, kad normaliai bendraujame vos keliasdešimt minučių per dieną.
Mano tikslas – savo darbais parodyti kuo daugiau šviesos. Kad būtų galima pajusti viltį. Nors kartais situacija ir liūdna, norisi, kad tai būtų postūmis į gerąją pusę.
Žinoma, fotografijų fone matome, kokia skurdi daugelio šeimų buitis. Tačiau būtent tokiame fone išryškėja tai, kad meilės ir tarpusavio supratimo ten dažnai daugiau negu pasiturinčiose šeimose.
– Kas labiausiai pribloškė ar nudžiugino lankantis Širvintų rajono miesteliuose ir kaimuose?
– Stebino daugelio žmonių pastangos gyventi gražiau, šilti gausių šeimų narių santykiai. Kai kur sukrėtė skurdas, nors ir nesilankiau visai asocialiose šeimose.
Šis projektas man – labai skaudi patirtis. Galėjau padaryti šiurpių ir efektingų nuotraukų, bet ne toks buvo parodos tikslas.
Man daug svarbiau – įsiklausanti, įsižiūrinti fotografija. Kad žmogus galėtų perskaityti fotografiją kaip pasakojimą, galėtų pasidaryti tam tikras išvadas, ką nors suprasti.
Domina ir užsienio kolekcininkus
A. Baltėnas gimė 1956 m. Kaune. 1979 m. baigė Vilniaus universitetą.
1980–1984 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institute. 1985–1990 m. jis buvo „Dailės paminklų sąvado” fotografas, o 1990–1993 m. – Lietuvos kultūros ir meno instituto fotografas. Nuo 1995 m. – R. Paknio leidyklos meno vadovas.
Žymiausi A. Baltėno darbai – senojo Vilniaus fotografijos, Venecijos vaizdai, ciklai „Kaimynai” ir „Prieglobsčiai”. 2009 m. pasirodė pirmasis A. Baltėno etnografinis darbas – albumas „Šilų dzūkai”, o 2011 m. – „Žemaičiai”.
A. Baltėno fotografijų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Paryžiaus nacionalinė biblioteka, taip pat Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir JAV kolekcininkai.
