Europos vertybes šiais laikais stengiasi įvardyti ne tik politikai ar ekonomistai, bet ir menininkai. Kauno galerijoje „Meno parkas” surengtoje parodoje „Kas yra svarbu?” bandoma į jas pažvelgti pro fotoobjektyvą.
Su vokiečių fotomenininku Andre Lutzenu parodoje savo darbus pristato ir 30 metų J. Deltuvaitė.
Jos darbų tema – kiek neįprasta: vadinamųjų skvoterių gyvenimo akimirkos Europos didmiesčiuose. Skvoteriais vadinami neteisėtai užimtame name gyvenantys žmonės.
– Kodėl savo projektui pasirinkote Londoną, Berlyną ir Amsterdamą. Gal pažinojote ten nelegaliai gyvenančių lietuvių? – paklausiau J. Deltuvaitės.
– Žinojau, kad Londone jų yra nemažai. Kai kuriuos pažinojau dar nuo studijų laikų, kai jie gyveno kaimynystėje, apleistose klubo „Kablys” patalpose Vilniuje, Kauno gatvėje. Jie užsukdavo pas mane norėdami palįsti po dušu.
Aš irgi lankiausi „Kablyje”, pradėjau fotografuoti jų būsto detales. Tai buvo labai įdomu. Ėmiau svajoti pamatyti neteisėtai užimtus namus ir kitose šalyse.
Apie skvoterius Berlyne nieko nežinojau, bet tikėjausi, kad jų ten yra, kaip ir kiekviename didmiestyje.
Berlyną pasirinkau dar ir dėl to, kad fondas, kuriam pateikiau savo projektą, – vokiškas. O Amsterdamas viliojo egzotiško ir laisvo miesto šlove.
– Ar pavyko atrasti Amsterdame ką nors itin egzotiška?
– Taip. Nakvynės namų kavinėje užkalbinau merginą su vėliniais, o ji mane supažindino su juodaodžiu vaikinu, kuris parodė tikrai egzotiškus nelegalius namus.
Traukiniu išvažiavome iš Amsterdamo ir visai netoli miesto užsukome į nenaudojamą jachtklubą. Jo savininkas tuo metu nesutarė su ežero savininku, todėl klubas buvo tuščias, o jame nelegaliai apsigyveno olandai. Vidury didžiulio ežero, ant vandens.
Tai buvo labai prabangi vieta. Ant stogo – čiuožykla, kuria nučiuoždavai tiesiai į vandenį, o šalia – lieptelis, apstatytas senais foteliais.
– Skvoteriai – žmonės, nebijantys peržengti įstatymo ribų. Tai nelegalai, kurie dažnai tapatinami ir su kriminaliniais elementais – valkatomis, vagimis.
Ar nebuvo baisu?
– Ne, nors projekto pradžioje ne itin daug apie juos žinojau. Vilniuje dauguma skvoterių buvo menininkai ir laisvo gyvenimo būdo mėgėjai. Kituose miestuose sutikti žmonės, nors ir gyvendavo kukliai, tikrai nebuvo dvasios skurdžiai. Jie išsilavinę, mėgstantys muziką ir kiną.
Skvoteriams dažnai svarbūs ne tie dalykai, kurie rūpi daugeliui. Jų visai kitos vertybės. Jiems nebūtina sočiai pavalgyti tris kartus per dieną, madingai apsirengti ar įsigyti kokį brangų daiktą.
Tačiau jie nėra ir valkatos ar nusikaltėliai, nors ir pažeidžia kai kuriuos įstatymus.
Aš pati turbūt niekada taip negalėčiau elgtis, tačiau žaviuosi jų sugebėjimu gyventi šia diena ir nesiskųsti dėl nepriteklių.
Skvoteriai nebijo kovoti dėl savo požiūrio į gyvenimą. Gal todėl jie yra ne tik laisvesni, bet ir laimingesni, linksmesni nei daugelis žmonių, kurie prisirišę prie savo būstų, suvaržyti paskolų, darbų, apsikrovę daiktais.
Nelegalūs gyventojai ramiau žiūri į problemas. Jie pasirengę bet kada išvykti, palikti ne tik tą namą, bet ir miestą ar net šalį. Tai romantiški klajokliai, kurie drąsiai priima naujus iššūkius.
– Ar kuo nors skiriasi nelegalūs Londono namai nuo Amsterdamo ar Berlyno?
– Tai buvo vienas tų klausimų, kuriuos iškėliau sau pradėdama projektą. Dabar jau galiu atsakyti, kad jie beveik niekuo nesiskiria. Tai ta pati kultūra, ta pati laisva kosmopolitiška bendruomenė. Jie klausosi panašios muzikos, panašiai rengiasi.
Užimtuose namuose dažniausiai glaudžiasi jauni žmonės, norintys pamatyti kuo daugiau pasaulio. Jiems tai – tik trumpas nuotykis. Nors yra ir išimčių.
Berlyne teko sutikti merginą, kuri taip gyvena daugelį metų.
– Jūs beveik niekada nefotografuojate žmonių. Gal todėl ir susidomėjote skvoteriais? Juk teisiškai žvelgiant tų žmonių lyg ir nėra tuose pastatuose ar bent jau neturėtų būti.
– Galbūt. Užimtuose namuose man įdomiausios buvo erdvės, kurias žmonės stengėsi kuo pigiau prisijaukinti.
Vieni nudažė sieną ryškia spalva, kiti tiesiai ant sienos nutapė paveikslą, nupiešė grafitį. Akį traukė bandymai sukurti jaukumą, maži daikteliai.
Kai fotografijose nėra žmonių, namai jau dabar atrodo apleisti. Mano darbai – tarsi jų istorijos archyvavimas. Panašiai elgiuosi ir kitoje fotografijų serijoje, kurią pavadinau „Palikta buitis”. Ten fotografuoju tuščius vaikų kambarius.
Juk Lietuvoje buvo įprasta statyti didelius namus tikintis, kad juose gyvens ne tik vaikai, bet ir anūkai. Tačiau užaugę vaikai dažniausiai išvažiuoja mokytis, o jų kambariuose dar ilgam lieka žaislai, plakatai, cigarečių pakelių kolekcijos. Graudoka matyti, kaip tėvai bando viską išlaikyti taip, kaip buvo kadaise. Tarsi muziejuje.
– Gal buvo tokių daiktų, kuriuos pastebėjote beveik visuose užimtuose namuose?
– Jei neminėtume lovos, tai būtų muzikos grotuvas. Televizorių ar kompiuterį matydavau daug rečiau. Visuose fotografuotuose namuose buvo akivaizdžiai justi laikinumas. Daiktų tik tiek, kad juos būtų galima greitai susidėti į lagaminą arba maišą ir kraustytis į kitą vietą. Man norėjosi užfiksuoti tą laikinumą.
– Dar visai neseniai kalbėta, kad skvoteriai Europoje greitai visai išnyks. Ką apie tai manote jūs?
– Mane nustebino tai, kokia gyvybinga ši kultūra. Kai pradėjau projektą, daugelis sakė, kad tai Europoje jau neaktualu. Manau, kad man pavyko parodyti tą reiškinį iš kitos, dar nematytos, pusės.
Skvoteriai kartais sudaro įvairias sutartis ir tampa beveik oficialiomis bendruomenėmis.
Berlyne už būstą jie įsipareigoja rengti tam tikras socialines akcijas, pavyzdžiui, rinkti maistą sunkiai besiverčiantiems. Arba mokėti simbolinį būsto mokestį. Nors jis ir nedidelis, tai jau rimtas vienos pagrindinių skvoterių taisyklių pažeidimas.
Tačiau ir tradicinių skvoterių bendruomenių Europoje vis dar yra daug ir didelių. Su savomis taisyklėmis, savais papročiais.
Kai kurie užimti namai taip izoliuoti, kad joks pašalietis ten nepateks.
Pavyzdžiui, pirmajame namo aukšte Amsterdame įsikūręs baras, o kituose – skvoteriai. Gali kiek nori sėdėti bare, tačiau viršuje verdantis gyvenimas taip ir liks paslaptis.
Vertybių ieškojo pasienyje
Galerijoje „Meno parkas” galima pamatyti ne tik J. Deltuvaitės, bet ir A. Lutzeno fototyrimą. Šis vokiečių fotomenininkas keliavo po Europos pakraščius – Melilją (Ispanija), Lampedūzą ir Palermą (Italija) bei prie rytinės Turkijos sienos.
A. Lutzenas domėjosi, kur prasideda ir baigiasi Europa, ir kaip ten viskas atrodo. Vertybių A. Lutzenas ieškojo gana pavojingose pasienio zonose, kuriose vyksta prekių ir kultūrų mainai, legali ir nelegali imigracija, skirtingų religijų susidūrimai.
