Iš Vištyčio miestelio (Vilkaviškio rajonas) kilęs medikas pasakojo, kad
pirmąjį kilimą Afganistane jis įsigijo prieš aštuonerius metus: „Kariai
buvo skatinami juos pirkti ir tokiu būdu paremti skurdžiai gyvenančius
Afganistano gyventojus“.
Šiuose kilimuose nėra anei lašo sintetikos - viskas yra iš natūralių
medžiagų: kupranugarių, avių, ožkų vilnos, dažytos iš augalų bei
mineralų pagamintais dažais.
Kilimus, šiltas odines striukes parduodančius vietos gyventojus glumina
klausimai, ar jų gaminiuose yra sintetikos.
„Jie net nesupranta, kas tai yra. Be to, iš kur kaime gyvenantis žmogus
gaus tos sintetikos? Viskas gaminama iš natūralių medžiagų - tikros
vilnos bei tikros odos“, - pasakojo V. Kočiubaitis.
Majoras juokavo, kad išmoko derėtis su kilimų pardavėjais. Derybos -
gili tradicija, o ne pirkėjo noras nuvertinti darbą.
„Kartą už didelį kilimą manęs paprašė tūkstančio eurų. Vietos
gyventojai neskiria euro nuo dolerio, jiems tas pats.
Derybos su pardavėju pavyko - už tą sumą nusipirkau tris kilimus. O jei
išeidamas pirkėjas padėkoja, pardavėjas dar vieną kilimą gali ir
padovanoti. Jie nėra godūs žmonės“, - sakė karo medikas V. Kočiubaitis.
Įsigyti rankų darbo gaminiai karininką paskatino giliau pasidomėti
kilimų gamyba, ornamentų simboliais.
Islamas draudžia vaizduoti žmogaus bei gyvūnų atvaizdus. Todėl kilimai,
kuriuose šie atvaizdai yra, būna skirti užsieniečiams, atlikti pagal
specialų užsakymą.
Kilimus daugiausia riša kaimo moterys. Vyrai tuo užsiima miestuose
esančiose artelėse.
Didelis kilimas rišamas maždaug devynis mėnesius, mažesnis - pusmetį.
Kuo smulkesnis raštas, tuo kilimas brangesnis.
Iš pradžių V. Kočiubaitį stebino, kaip rišėjai elgiasi su baigtu darbu.
Kilimas numetamas ant kelio į dulkes ir purvą.
„Tuo kilimu vaikšto žmonės, gyvuliai, savo akimis mačiau, kaip per jį
važiavo net sunkvežimis“, - prisiminė V. Kočiubaitis.
Po tokių purvo vonių kilimas kruopščiai išskalbiamas. Šiurkšti vilna
sušvelnėja, augaliniai dažai ne nublunka, o atvirkščiai - užsifiksuoja.
Afganistano gyventojai ant mažų kilimėlių meldžiasi, o ant didesnių -
miega.
V. Kočiubaitį, pageidavusį įsigyti naują kilimą, nustebino rišėjo
atsakymas: „Šitas naujas, vos prieš 50 metų rištas“.
Beje, kilimus rišti mokančios merginos Afganistane yra labai vertinamos.
Būsimam vyrui tėvai ją gali parduoti už 20 tūkstančių dolerių.
Dažną europietį stebina tamsokos Afganistano kilimų spalvos.
„Šioje šalyje - dulkės ir purvas, todėl šviesių spalvų kilimai yra
paprasčiausiai nepraktiški.
Juoda ir raudona - religijos spalvos. Juoda spalva Afganistane
traktuojama kaip tuštuma, tai reiškia spalvos nebuvimą. Tik mums juoda
asocijuojasi su gedulu. Pastarojo Afganistane apskritai nėra tokio, kaip
pas mus suprantama“, - pasakojo majoras V. Kočiubaitis.
Šį mėnesį 49-ąjį gimtadienį švęsiantis karo medikas sakė, kad į misijas
daugiau nebevyksiąs: „Tegu jaunesni važiuoja. Mano ir metai, ir sveikata
nebe ta. Misija daug jos atima“.
V. Kočiubaitį nudžiugino Marijampolės muziejaus direktoriaus Antano
Pilecko įteikta dovana - knygos apie Marijampolės krašto juostas bei
suvalkiečių prijuostes.
„Ieškosiu Afganistano kilimų ornamentų panašumų“, - pažadėjo
V. Kočiubaitis, besidomintis ir renkantis Vištyčio miestelio
istoriją.
