Parodą galima pavadinti jubiliejine, nes menininkė šių metų rudenį švęs savo 40-metį. Tačiau retas žmogus šią sukaktį švenčia džiugiai ir audringai.
Mat ji siejama su vidutinio amžiaus krize, poreikiu apžvelgti nuveiktus darbus, įvertinti laimėjimus ir dažnai – noru keisti gyvenimą iš esmės.
J. Barilaitės darbų turi įsigiję ne tik kolekcininkai, bet ir Nacionalinė dailės galerija bei Moderniojo meno centras, bet ši kūrėja nesijaučia padariusi rimtą karjerą meno pasaulyje.
– Kodėl daugelį metų dirbusi su vaizdo kamera šia paroda grįžote prie tapybos ir piešinio? – paklausiau J. Barilaitės, kuri Vilniaus dailės akademijoje yra baigusi tapybos specialybę.
– „Fluxus ministerijoje” kad ir trumpam laikui gavus dirbtuvę atsirado vietos didelėms drobėms. Bet ir šioje parodoje svarbiausias darbas – videofilmų mozaika „Nepadarytų darbų archyvas”. Mano kolega Evaldas Jansas yra pastebėjęs, kad aš vaizdo kamerą naudoju kaip teptuką.
– Ar jums asmeniškai svarbi ta 40 metų riba?
– Taip. Tai puikus pretekstas pasižiūrėti, ką padarei. Jau dvejus metus jaučiuosi taip, lyg stovėčiau ant bedugnės krašto. Ištiko kūrybos krizė. Tai liudija ir darbai, kuriuose tiesiog verkiu ekrane.
Norėtųsi sukurti ką nors svarbaus, įspūdingo, o tegaliu lipdyti iš nedidelių fragmentų, idėjų. Priešokiais, kai lieka laiko nuo kitų darbų.
– Vidutinio amžiaus krizė dažnai provokuoja pakeisti gyvenimą iš esmės. Gal po šios parodos prasidės visai kitas kūrybos etapas?
– Aš jau keičiu gyvenimą. Pradėjau rašyti. Išeina kažkas panašaus į romaną, nors iš pradžių buvau sumaniusi išleisti tik savo darbų katalogą. Pradėjau darbus aprašinėti, taip ir sukūriau pirmąsias knygos istorijas.
Jos labai subjektyvios, nes tai irgi ne dokumentika, o kūryba.
Dabar matau, kad iš tų istorijų dėliojasi siužetas. Menininkės knyga gali virsti autobiografiniu romanu apie mano kartos menininkų likimą.
Tiesa, kažkada buvau sumaniusi rimtai studijuoti kiną, bet persigalvojau padirbėjusi dailininke Lietuvoje ir Latvijoje kurtuose filmuose. Tarp jų – „Hunas Atila”, „Karas ir taika”, smagus detektyvas „Transsibiro ekspresas”. Pernelyg dideli pinigai, per didelė atsakomybės našta.
– Jūs studijavote jau laisvoje Lietuvoje, kai buvo galima kurti kaip nori, kalbėti apie ką nori.
Tačiau prasitarėte, kad jūsų kartos menininkų likimas gana tragiškas. Kodėl?
– Nebeliko tų svarbių idėjų, kurias puoselėjo vyresnioji karta, svajojusi apie Lietuvos laisvę ir naują meno kalbą.
Aš įstojau į Dailės akademiją praėjus vos keliems mėnesiams po Kovo 11-osios. Baigiau, kai Lietuvoje jau veikė George’o Soroso fondas, davęs pradinį postūmį ne vienam mano kartos menininkui.
Bet tuo viskas ir baigėsi. Anuomet nebuvo tiek programų jauniems menininkams kaip šiandien. Neliko ir valstybės skiriamų dirbtuvių, kurias gavo dauguma vyresniosios kartos menininkų.
Muziejai ir kolekcininkai tik prieš keletą metų pradėjo pirkti mūsų darbus. Ir tai tiek nedaug, kad tai greičiau išimtis nei taisyklė.
Nenuostabu, kad vos keletui lietuvių menininkų pavyko padaryti ryškesnę karjerą, – Deimantui Narkevičiui, Pauliui ir Svajonei Stanikams bei Nomedai ir Gediminui Urbonams. Bet ir jie karjeros siekė užsienyje. Nemažai kitų – tarp jų ir Žilvinas Kempinas – emigravo į JAV.
Lietuvoje likusių mano kartos menininkų talentą surijo kinas, dizainas, reklama. Jie aukoja gabumus reklamai, kuri stengiasi įpiršti jiems visiškai nereikalingus daiktus. Absurdas.
– Anksti tapote mama – gal tai irgi apsunkino pradžią?
– Kai gimė sūnus, po dviejų savaičių ėjau laikyti egzamino akademijoje. Iš tiesų labai laukiu, kol vaikai užaugs ir aš turėsiu daugiau laiko kūrybai.
Kita vertus, be jų neįsivaizduočiau savo gyvenimo.
Sūnus jau ruošiasi studijuoti vadybą, nors groja, domisi muzika. Sako, kad nenori nestabilaus menininko gyvenimo kaip mano. O dukteriai – dar tik dešimt.
– Kaip vaikai, tėvai ir giminės vertina jūsų kūrybą?
– Turbūt mano, kad aš didžiausia egoistė pasaulyje, bet mane palaiko. Duktė yra paklaususi, kodėl kuriu tokius liūdnus, juodus darbus, kurių niekas nenorės pirkti.
Bet man jie neatrodo liūdni.
– Videomeno darbais išgarsėjęs D.Narkevičius jau pradėjo kurti ir vaidybinį kiną. Ar jums nesinorėtų tai išbandyti?
– Kažkada D.Narkevičius savo kuruojamoje parodoje norėjo parodyti mano videofilmą „Būtinoji gintis”. Bet pamatęs, kaip neprofesionaliai jis padarytas, negrabiai sumontuotas, pasiūlė sutvarkyti techninę darbo dalį.
Visą laiką maniau, kad geriau padaryti neturėjau laiko ir pinigų. Bet neseniai supratau, kad nebaigtumas – ne trūkumas, o vienas mano darbų bruožų. Juk nieko nedarau pagal taisykles – tik vidinės būtinybės verčiama.
Man svarbiau darbo tikrumas, poveikis, o ne formos švara.
Todėl ir savo filmų rinkinį pavadinau „Nepadarytų darbų archyvu”. Jie visi labai trumpi – vos kelių minučių.
Tik vienas išėjo kiek ilgesnis – gal dėl to, kad priminė mano pačios gyvenimą. Jis – apie vėjo blaškomą tuščią maišelį, kuris bando perskristi judrų Laisvės prospektą.
Drugelis tarp stiklų
Laima Kreivytė
Meno kritikė ir kuratorė
„J.Barilaitės darbuose ypač ryškiai atsispindi kartos, teptuką iškeitusios į akcijas, fotoaparatus ar vaizdo kameras, mąstymo pokyčiai.
Juose labai tiksliai atskleidžiama būsena tų kūrėjų, kurie sąmoningai įstrigo pereidami nuo paveikslo prie ekrano rėmų – kaip drugelis tarp dviejų stiklų. Įprasto kūrybos būdo atsisakymas nebūna lengvas ir paprastas, tačiau nedaug menininkų yra taip įdomiai ir intelektualiai tai apmąstę.”
