72 metų dailininkas laikomas vienu žymiausių asambliažo kūrėjų Lietuvoje.
Parodoje galima pamatyti per pastaruosius trejus metus sukurtus darbus, taip pat ir iš asmeninio dailininko archyvo ištrauktus, dar niekada viešai nerodytus paveikslus.
Tarp jų ir – 1973 metais sukurtas paveikslas, skirtas Romo Kalantos susideginimui atminti.
Šis pokalbis su V.Antanavičiumi – ne tik apie naują parodą.
- Kodėl nusprendėte šalia naujausių darbų parodyti kelių dešimtmečių senumo kūrinius?
- Turiu ir daugiau nerodytų darbų, bet kai kurių vis nesiryžtu ištraukti. Abejoju. Gal blogesni už kitus pasirodys?
Tas darbas R.Kalantos atminimui gulėjo daugybę metų, bet taip jo ir neištraukiau. Jis man atrodė pernelyg literatūriškas ir labai politizuotas.
Dabar pamaniau, jog atėjo laikas parodyti, kad tais metais ir tokius dalykus dariau. Nes tuomet niekam nesigyriau.
- Garsėjate kaip vienas iš nedaugelio lietuvių dailininkų, kūręs darbus, turinčius atviras politines aliuzijas. Jus domina politika?
- Į politiką nesikišu, bet seku visas politines intrigas, gandus. Įdomu, kaip klostysis valstybės likimas.
- Tačiau politinių darbų nekuriate?
- Būtų kvaila.
Negi kokiai nors politinei grupei pradėsi tarnauti? Aš visą gyvenimą džiaugiausi tuo, kad esu laisvas.
Dirbau Dailės akademijoje dėstytoju, o nuo šio rudens esu pensininkas.
Laisvė juk – labai brangus dalykas. Ir tada, ir dabar.
- Dabar, kai jau esate garsus dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas, turbūt kūrinių pirkėjų netrūksta?
- Gal truputį vardas ir privilioja pirkėjus.
Kita vertus, akivaizdžiai pabrango ir mano kartos dailininkų paveikslai. Todėl jau aišku, kad galima į juos investuoti.
Štai ką tik Rotušėje rodyta nemaža Vlado Žuko dailės kolekcija dabar jau iš tiesų vertinga.
Tiesa, jis ir tuomet žinojo, ką perka. Jam daug dovanodavo, bet ir tų darbų, kuriuos pirko, kainos buvo juokingai mažos.
Žinoma, vardas svarbu. Bet aš visiems sakau, kad pirktų tai, kas jiems patinka, o ne vien vardą.
- Kas ir kokius darbus daugiausia perka?
- Gal ne patys didžiausi Lietuvos turtuoliai, tačiau tie, kurie gali sau leisti ir į rimtus koncertus brangų bilietą nusipirkti.
Kolekcininkai ieško ir senesnių darbų, bet jų jau nedaug likę. Mat aš visuomet parduodu, jei kam prireikia.
Nesinori palikti šeimai tokios naštos, kokią dabar turi Marija Švažienė ar Saulė Kisarauskienė.
Muziejai daugumos vis tiek niekada nenupirks. O anūkai gal pragers ar visiškai nevertins tokių dalykų.
- Gal mokote savo anūkus tapyti? Norėtumėte, kad jie būtų menininkai?
- Neduok Dieve. Ypač nenorėjau, kad duktė Ieva į tapybą stotų. Lengviau atsikvėpiau, kai įstojo į menotyrą. Tai ramybės uostas, palyginti su tapyba.
Žinoma, yra daug gerų menininkių moterų, tačiau kaip čia pasakius – su „etiudniku“, susivėlusi, išsitepusi, manikiūras sugadintas.
O anūkų kiti interesai – muzika, sportas.
- O jūs pats niekada nesigailėjote pasirinkęs dailę?
- Ne, niekada neturėjau jokių abejonių. Ir dabar, jei reikėtų rinktis, vėl rinkčiausi tą patį. Ne todėl, kad pavyko padaryti kokią nors didelę karjerą.
Aš tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo be dailės. Neįmanoma gyventi vien kasdienybe.
Kūryba – tai dvasinė asmens realizacija.
- Naujausi jūsų darbai – nedidelio formato asambliažai. Visai nebetapote?
- Labai didelių paveikslų jau nevalioju padaryti. Ir noras šokiruoti bei stebinti pasaulį jau praėjo.
Vis labiau tradicinis darosi tas mano modernizmas.
Kartais pabandau tapyti, bet nenoriu savęs prievartauti.
Dabar tos šiukšlelės taip traukia, kad atsikratyti negaliu. (Juokiasi.)
- O kaip atsiranda asambliažo idėja?
- Daiktai sufleruoja. Vasarą sudegusioje gryčioje pamačiau sudegusias lentas. Jų prisirinkau ir dabar vis panaudoju. Tai tarsi improvizacija, nes jokio išankstinio plano neturiu.
Viename paupyje Lenkijoje radau ąžuolų, keletą šimtų metų pabuvusių po vandeniu. Prisirinkau visą lagaminą nuolaužų ir parsivežiau.
Asambliažo darymas – gana sunkus procesas. Gal net sunkesnis nei tapyba, nes tų elementų neturi labai daug, todėl tenka pasukti galvą, kaip juos sujungti. Vien formaliai – neįdomu.
Stumdau, stumdau, kartais net kelerius metus. Turi atsirasti kokia nors prasmė. Visi mano darbai turi tokį užtaisą – ar pasakos, ar alegorijos.
- Iš kur semiatės kūrybinės energijos?
- Man vis svarbesnė darosi gamta.
Vasarą mėgstu plaukioti ežere. Šiaip kasdien nors pusvalandį stalo tenisą su kolega palošiame. Reikia judėti, nes kitaip – tuščia galva.
Nėra dienos, kad nenueičiau į studiją. Neturiu poilsio dienų, neturiu švenčių.
- Kai pavargstate nuo dailės, gal rašote memuarus?
- Jei susiklostytų palankios aplinkybės, tai kokių 100 puslapių knygutė gal ir išeitų.
***
Kūryboje susitinka senoji ir modernioji dailė
Alfonsas Andriuškevičius,
dailėtyrininkas
* „V.Antanavičiaus paveiksluose centrinė vieta tenka figūrai. Dažniausiai tai savotiškas personažas – pusiau žmogus, pusiau gyvis. Jo anatomija smarkiai deformuota, anomali. Tai viena priežasčių (kitomis galima laikyti naudojamas daiktų lūženas, nejaukias spalvas, negrabią pastozišką tapybą, įvairius banalius objektus ir pan.), sukurianti dramatišką ir kartu ironišką paveikslo atmosferą.
* Dailininko kūryboje tarsi susitinka senoji ir modernioji dailė. Viena vertus, jo paveiksluose itin akivaizdi ikonų kompozicinė struktūra, galima aptikti ir kitokių analogijų su kai kuriais senaisiais meistrais (pvz., Rembrandtu). Antra vertus, čia ryškūs ekspresionizmo, dadaizmo, siurrealizmo bruožai.“
