Šis leidyklos „Tyto alba“ išleistas albumas vakar buvo pristatytas sostinės galerijoje „Meno niša“. Joje atidaryta ir Š.Leonavičiaus iliustracijų paroda.
Parodoje – auksu ir sidabru spindinčios gundančios deivės ir raumeningi baltų dievai vos sutelpa nedideliuose paveiksluose, savo energija tiesiog sprogdindami juos iš vidaus.
„Pastaruoju metu jaučiu, kad man reikia gerokai didesnių formatų“, – šyptelėjo pripažintas piešinių autorius Š.Leonavičius. Šis 48 metų grafikas atsakė į „Lietuvos ryto“ korespondentės klausimus.
- Ar nenusivylėte, kai pamatėte jau išspausdintą knygą? Daugelis dailininkų labai jaudinasi, kad net geriausia spauda negali atkartoti jų sukurtų darbų.
- Pirmasis įspūdis buvo net geresnis, nei tikėjausi. Spauda gera, bet už originalą tiksliau juk niekada nebus. Negalima turėti tokių iliuzijų. Juk paveikslas skenuojamas, jis pereina per daugybę kompiuterių ir kiekvienas jų padaro savo paklaidų.
Tiesa, aš jau visai kitaip pradedu žiūrėti į knygą. Man knyga ir yra tikrasis originalas.
Piešiniai – tik parengiamieji darbai, o knyga – rezultatas.
- Ar knygos jums svarbios kasdieniame gyvenime? Laikote keletą jų ant naktinio stalelio?
- Neturiu naktinio stalelio, bet po ranka turiu knygų.
Tiesa, man knyga nėra vien tekstas, man ji – kaip skulptūra, estetinė forma.
- O šias iliustracijas kūrėte stengdamasis kuo mažiau nutolti nuo teksto?
- Tikrai ne. Aš jaučiausi visiškai laisvas.
Tą laisvę suteikė pats G.Beresnevičiaus tekstas, kuris leido man galvoti tai, ką noriu. Jame nėra tokių griežtų teiginių, kurių galima rasti kitų mitologijos tyrinėtojų darbuose.
Šios srities mokslininkai viską labai tiksliai žino – kaip koks dievas ar deivė atrodė, kaip reikia juos piešti. Tų tyrinėtojų manymu, negali būti jokių diskusijų šiais klausimais.
- Gal pagal tokius tikslius nurodymus piešti būtų paprasčiau?
- Ne, man labai logiškai skamba G.Beresnevičiaus idėja, kad Dievas gali atrodyti kaip tik nori, nes gali sukurti bet kokį pavidalą, – juk jis yra Dievas. Kaip tik todėl tiek daug, tarkime, Perkūno įvaizdžių.
Vieniems Perkūnas su keturiais sparnais, kitiems su dviem veidais, gaidžiu ant galvos, vienoje rankoje jis laiko žuvį, o kitoje – statinę.
Truputį juokinga, kai tyrinėtojų veikaluose dievai būna taip detaliai aprašyti, tarsi kažkas juos būtų sutikęs vakarėlyje.
- Mitologinės temos jums niekada nebuvo svetimos?
- Matyt, todėl leidykla mane ir pasirinko. O kai man paskambino, beveik ir neabejojau, kad imsiuosi šio darbo.
Jau seniai žinojau, kad kada nors ką nors tokio turėsiu nuveikti.
- Kas jums buvo svarbiausia G.Beresnevičiaus knygoje?
- Gal nuotaikos. Ten visai kitas pasaulis, visai kitos sampratos, nors ir gana griežtos.
- Dievų pasaulio?
- Knygoje dievų pasaulio negali atskirti nuo žmonių pasaulio. Nes visi elgiasi pagal tas pačias taisykles. Iš tikrųjų tai vyrų pasaulis.
Tokios buvo gyvenimo sąlygos. Teko nuolat kariauti. Jei norėdavai, kad šeima turėtų valgyti, reikėdavo ką nors nudobti. Primityvu ir paprasta.
- Tačiau iliustracijose galima pamatyti ir moterų – Saulę, Aušrinę?
- Ir knygoje nemažai labai reikšmingų moteriškų personažų, tačiau pats pasaulis – vyriškas. Toks jau buvo laikas.
G.Beresnevičiaus parašytoje studijoje svarstomi dalykai itin svarbūs mums, kaip lietuviams, nes tai sava, neišgalvota.
Daug ką gali lyginti ir su šių dienų gyvenimu, ypač psichologiniu aspektu. Juk lietuviai vis tiek truputį kitokie nei kitos tautos.
- Kuo labiausiai skiriamės nuo kitų?
- Neprisirišimu prie daiktų. Tai mums buvo būdinga senovėje, taip yra ir šiandien. Nei mes namų labai didelių norime statyti, nei ką nors gaminti. Mes iš tikrųjų esame plėšikėliai.
Gudrybės mums ir šiandien geriausiai sekasi. O anais laikais plėšikavimas buvo pagrindinis verslas. Mūsų laikų plėšikas tada galėjo būti koks nors kunigaikštis.
Ir net gyvybės nelabai vertinome. Gal ir šių dienų savižudybių šaknys – genetinis paveldas iš tų senovės laikų.
- O iliustracijose pavaizduoti senieji laikai ar šiandiena istoriniu apdaru?
- Aš neprisirišu prie jokio laiko, nes su laiku tai neturi nieko bendra. Žinoma, knygos siužetai čia atsispindi, nors iš tiesų man visuomet įdomesnė ne iliustracija, o interpretacija.
Todėl kai tik galiu, tai ir nepaišau jokių šarvų ar kitokių daiktų. Nenoriu paišyti geležėlių, nes jos nieko nereiškia.
Kas yra lietuviška ginkluotė? Yra laikotarpis ir jam būdinga ginkluotė. Ji atspindi šalies išsivystymo lygį. Kaip šiandien gatvėse gali pamatyti daugybę įvairiausių mašinų, nors Lietuvoje jų negaminame.
- Nuogą kūną piešti maloniau nei šarvuotą?
- Paprasčiau. Aš nepaišyčiau visai jokių draperijų. Tačiau bijau, kad likčiau nesuprastas ir vaikams tokios knygos rodyti nebūtų galima. (Juokiasi.)
- Kas jums sunkiausia ir smagiausia buvo dirbant su šiomis iliustracijomis?
- Smagus pats darbas. Tokioms knygoms iliustracijas gali paišyti be galo, nes jos neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Sudėtinga tai, kad siužetai labai susipynę vienas su kitu, todėl gali pradėti paišyti tą patį.
Gali kilti ir kitas pavojus – labai lengva iš mitologijos padaryti komiksus.
* * *
Ugnis ir naikina, ir gaivina
* G.Beresnevičius (1961-2006) – religijotyrininkas, rašytojas, eseistas. Jo mokslo tyrimų kryptys – baltų religijų istorija ir religijotyra.
* G.Beresnevičiaus studiją „Lietuvių religija ir mitologija“ leidykla „Tyto alba“ išleido 2004 metais. Šiemet pasirodęs albumas su Š.Leonavičiaus iliustracijomis – antrasis studijos leidimas. Tai įspūdingas knygos meno pavyzdys.
* Šioje studijoje atskleidžiamas lietuvių religijos ir mitologijos sisteminis vaizdas, remiantis istorijos šaltiniais ir tautosaka, taip pat taikant lyginamąją religijotyrą. Dėmesys kreipiamas į tai, kas buvo suprantama kaip Dievas, dievai, galia, mirtis, santykis tarp žmogaus ir didžiųjų jo gyvenimą sąlygojusių galių.
* „Ugnis pradeda, ugnis užbaigia, kartu pratęsdama, naikindama ir gaivindama. Mirusysis, patikėtas ugniai, tiesiog patenka į kosminės regeneracijos vyksmą, į patį kosmogonijos procesą, ir jo „atgaivinimas“, jo atgimimas vyksta amžinajai ugniai tarpininkaujant“, – rašė šviesaus atminimo G.Beresnevičius.
