„Mano darbai vis keliauja, tuo tarpu Lietuvoje esu surengęs vos vieną kitą rimtesnę parodą“, – šyptelėjo Kęstutis Stoškus.

Šis 57 metų fotografas šią vasarą surengė parodą Miunsterio (Vokietija) muziejuje. Ją aplankė daugybė žiūrovų. Vokiečių spaudoje pasirodė ne vienas palankus atsiliepimas.

Lietuvių publika K.Stoškaus darbus dažniausiai mato prabangiuose albumuose ir meno istorijos leidiniuose. Vienas įspūdingiausių pastarųjų metų jo darbų – nuotraukos solidžiam albumui „Pažaislis“. K.Stoškus atsakė į „Lietuvos ryto“ korespondentės klausimus.

- Ar iš tikrųjų per parodos Miunsteryje atidarymą sulaukėte daugiau komplimentų nei per visą gyvenimą?

- Nustebino tai, kad į atidarymą susirinko tiek daug publikos. Buvo vasara, ir dar šeštadienis. Lietuvoje tokiu metu ateitų vos vienas kitas pažįstamas.

- Kodėl pasirinkote nespalvotą fotografiją?

- Manau, kad nespalvota fotografija išraiškingesnė, labiau apibendrina fotografuojamus siužetus. Ji neatsibosta.

Perverti albumą ir vėl norisi sugrįžti prie jo.

O spalvota fotografija – kaip stiklainis medaus. Pabandyk jį suvalgyti. Pakabini porą šaukštų – ir užtenka. Nors tai ir labai skanu.

- Gal tam daro įtaką ir darbas Nacionaliniame muziejuje, kuriame saugomas senosios fotografijos fondas?

- Ne kiekvienas gali palaikyti rankose pačių seniausių fotografijų originalus. Visuomet bandai įsivaizduoti, kokios tuomet buvo technikos galimybės. Man tai, be jokios abejonės, padarė didelį įspūdį.

Nors darau ir spalvotas nuotraukas. Tarkim, Pažaislio vienuolynui skirtame albume bandėme padaryti eksperimentą – pažiūrėti, ar dera viena šalia kitos spalvotos ir nespalvotos to paties meto mano fotografijos. Likau labai patenkintas.

- Sekmadieniais išeinate pasivaikščioti su senoviška kamera?

- Gal ne sekmadieniais, o kai tik lieka laisva minutė nuo kitų darbų.

Stengiuosi, kai tik įmanoma, pabėgti. Žiūriu į saulę, debesis, orą, medžių lapiją. Būna, kad meti visus darbus, pasiimi kuprinę ir trauki į tą vietą, kur ketini fotografuoti.

- Dauguma menotyrininkų pabrėžia tai, kad dirbate iš lėto, neskubėdamas.

- Čia yra tiesos, nes technika, kuria naudojuosi, diktuoja tempą. Aš darau nespalvotus didelio formato (10x12 cm) plokštelinius negatyvus, o iš jų – fotografijas.

Tam reikia kameros, kuri pastatoma ant stovo. Žiūri per matinį stiklą, per kurį beveik nieko nematyti. Vaizdas apverstas. Turi užsidengti juoda drobule.

Kol viską susistatai, ir šviesa pasikeičia, ir debesys nuplaukia. Būna, kad taip nieko ir nepadarai. Todėl ir nesu labai produktyvus.

- O kodėl ekonomisto karjerą iškeitėte į fotografiją?

- Ekonomistu dirbau dvylika metų, tačiau laisvalaikiu fotografuodavau. Prieš dvidešimt metų vieną rytą pabudęs pajutau, kad nebenoriu į tarnybą.

- Už kiek dabar parduodate savo darbus?

- To nepraktikuoju. Nemanau, kad daug kas norėtų pirkti. Mano fotografijos – nekomercinės. Kas norės kabinti ant sienos fotografiją, kurioje – tik blyksniai upėje ir batų ar dviračių žymės purve.

- Fotografijas darote tradiciniu, senoviniu būdu?

- Tradiciškai. Tamsiame kambaryje prie raudono žibinto. Vonelėse su chemikalais. Didintuvai šviečia. Kiši į ryškalus, plauni, džiovini.

- Kas iš senųjų Vilniaus fotografų jums įdomiausias – Janas Bulhakas, Juzefas Czechowiczius, Stanislawas Fleury?

- Sunku ką nors išskirti. Nors, manyčiau, J.Bulhako, kaip fotografo, svarba pervertinama.

Jis buvo geras organizatorius, mokėjo bendrauti, parašė daug tekstų ir fotografavo visai neblogai.

J.Bulhakas sugebėjo taip suktis, kad Vilniuje visi didieji užsakymai atitekdavo jam. Jis pridarė šimtus tūkstančių fotografijų, kurios pasklido po Lietuvą ir Lenkiją. Tačiau iš tų tūkstančių darbų gerų nėra daug.

- Esate sakęs, kad nelaikote savęs fotomenininku. Kodėl?

- Aš fotografas. Manau, kad tai, ką aš dirbu, nieko bendra su menu neturi.

Čekų fotografas Janas Saudekas yra pasakęs, kad fotografija yra ne menas, o amatas, tačiau yra gerų ir prastų amatininkų. Viskas priklauso nuo fotografo sugebėjimo pamatyti ir technologiškai išgauti rezultatą.

Fotografija, žinoma, gali būti priemonė kurti meną. Bet tik tada, jei ji nėra tiesioginis realybės atspindys, jei ją naudoja kokios nors kitos srities menininkas – tapytojas ar grafikas.

- Ar dar žadate tęsti Vilniaus temą?

- Ko gero, ta tema pabaigta. Jaučiu tai, nors ir nesinori kategoriškai sau to pasakyti.

Vilniaus senamiestis pastaraisiais metais šitaip smarkiai pasikeitė, kad sunku jame ką nors romantiška ir įdomaus atrasti.

Viskas dabar nudailinta.

* * *

Vokiečių atsiliepimai apie parodą

Frankas Zimmermannas („Munsterische Zeitung“):

„Kęstutis Stoškus lenktyniauja su laiku. Tuo pat metu jis tai daro labai lėtai. Daugiau nei dešimt metų jis klaidžioja po Lietuvos sostinę Vilnių tyrinėdamas ir fotografuodamas. Jo puikios kokybės nespalvotose fotografijose iškyla labai asmeniškas miesto portretas. Miunsterio gyventojus parodoje turi sužavėti Vilnius, kuris 2009 m. taps kultūros sostine.

Jau XIX a. Vilniuje suklestėjo meninė architektūrinė fotografija. K.Stoškus taip pat susijęs su šia tradicija. Būdamas klasikinės fotografijos žinovas jis sekė savo pirmtakų pėdsakais. Nuo supančių Vilnių kalvų jis fotografavo iš tų pačių stebėjimo taškų kaip ir fotografai prieš šimtą metų“.

Sabine Muller („Westfaelische Nachrichten“):

„Per juodą vartų arką žvilgsnis krinta į baltą, kolonomis išpuoštą bažnyčią. Sniegas priešais ją dar baltesnis. Dangus irgi baltas, bet kitaip. Tiek daug spalvų vienoje fotografijoje, kuri yra nespalvota. Lietuvių fotografas yra tradicionalistas. Skaitmeniniame amžiuje jis bėgioja su senovine kamera ir sunkiais priedais po savo tėvynės istorinio Senamiesčio, kuris 1994 m. pripažintas UNESCO kultūros paveldu, gatves.

Bažnyčios, gatvės, stogai, kiemai, kapinės, antkapiai, abi miesto upės – tai fantastiškos nuotraukos, kurių meninė raiška ir amato subtilybės siekia seniai praėjusius laikus. Jos padarytos senamadiškai, bet jų poveikis nesenamadiškas“.