Ką XXI amžiuje galima pasakyti, pasitelkus griežtą kanoninę eilėdarą? Pasak autoriaus, ko gero, tą pati, kaip ir XIII amžiuje, kai atsirado soneto forma. Dažnas sonetus tapatina su meilės lyrika. Nors „Sonetariume“ vyrauja meilės sonetai, meilė moteriai deklaruojama ne visuose: poeto dėmesio susilaukė ir gimtasis Vilnius, ir Neris, ir praeities šešėliai.
– Jūsų literatūrinis amplua gan platus, turint omenyje faktą, kad duoną kasdieninę uždirbate ne iš rašymo, nes dirbate vaistininku. Esate prozininkas, poetas, vertėjas. Užpernai išleidote romaną, praėjusių ir šių metų sandūroje – sonetų rinktinę „Sonetariumas“. Smalsu, kodėl jūsų dėmesį patraukė būtent sonetai?
– Kūryba man visuomet buvo atsvara kasdienei darbo rutinai, nors „rutina“ yra pasakyta per garsiai. Vaistininko darbas yra labai įdomus ir ne ką mažiau reikalingas. Poezija, proza, vertimai mano gyvenime visų pirma yra svarbūs man pačiam.
Jie leidžia išlaikyti sveiką protą ir motyvaciją veikti toliau. Kalbant apie sonetus, man visuomet patiko tie dalykai, kurie nėra lengvai įkandami. Be to, pasigendu šiuolaikinėje lietuvių literatūroje klasikinės eilėdaros. Dauguma dabartinių mūsų poetų renkasi verlibrą, baltąsias eiles ar eilėraščius proza. Žinoma, tokius lengviau išversti į kitas kalbas, nereikia laikytis kirčiavimo taisyklių.
Kita priežastis yra ta, kad sonetuose dera filosofija, poezija ir matematika. Šis trio nėra lengvai įvaldomas, tam reikia tiek gyvenimo, tiek amato patirties. Jei trūks nors vieno komponento, sonetas bus niekinis. Prasmė, griežta eilėdara ir skambumas būtini kartu. „Sonetariumas“ yra ilgiausiai gludintų sonetų rinktinė, į ją pateko toli gražu ne visi mano parašyti sonetai.
– Sonetų žanras įkandamas ne kiekvienam kūrėjui. Ar ilgai teko jį jaukintis, o gal priešingai – viskas ėjosi tarsi iš pypkės? Kiek laiko užtruko parengti šią sonetų rinktinę?
– Sonetus jaukinausi mažiausiai penkerius metus, nors pirmieji sonetų rašymo bandymų būta prieš gerą dešimtmetį. Per tą laiką ne visi sonetai „išgyveno“. Kai kurie sudegė, kai kurie buvo perrašyti, kai kurie dar laukia stalčiuje, kad prie jų sugrįžčiau vėliau. Tokio ilgo proceso reikalauja pats žanras: forma turi būti tobula, bet dažnai dėl to nukenčia turinys. Kad būtum patenkintas tiek forma, tiek turiniu – užtrunka.
„Sonetariumas“ tapo knyga per tris mėnesius. Labai norėjosi, kad tai būtų vien sonetus reprezentuojantis leidinys. Tiesą sakant, vienu momentu suabejojau, ar šią knygą išleisiu apskritai, bet likimas lėmė kitaip. Dėl to labai džiaugiuosi. Norėčiau, kad apsidžiaugtų ir skaitytojai.
– Atskiri skyriai „Sonetariume“ skirti Vilniui – „Stabtelėjimai Vilniuje“ ir Anykščiams – „Atodūsiai iš Anykščių“. Kuo jums svarbūs šie miestai?
– Vilnius yra mano gimtasis miestas, Anykščiai – mano mamos gimtinė. Abiejuose praleidau nemažą savo gyvenimo dalį. Abiejuose jaučiuosi kaip namie. Įdomus faktas: visi „Sonetariumo“ sonetai yra parašyti tik Vilniuje ir Anykščiuose.
Anykščiuose teko kurti A.Vienuolio ir A.Baranausko rezidencijoje – už tai esu dėkingas muziejaus direktoriui Antanui Verbickui, kuratoriui Tautvydui Kontrimavičiui ir kolegai rašytojui Rimantui Povilui Vanagui.
Beje, Vilniui skirtas ne tik jūsų minėtas skyrius, bet ir atskiras sonetų vainikas. Tebūnie tai savotiška mano dovana sostinei jos 700-ojo jubiliejaus proga.
Turiu pažymėti, kad knygos pabaigoje šmėsteli dar vienas mano mylimas miestas – Kaunas. Tai mano studijų ir jaunystės miestas.
– Minėjote apie poezijos, matematikos ir filosofijos triadą. Ar tik ne tai atsispindi ant knygos viršelio? Kaip čia Vitruvijaus žmogus išdidžią vienatvę iškeitė į dviejų simpatiškų damų kompaniją?
– Tikrai taip. Brunetė Matematika ir blondinė Poezija apspito Filosofą. Iš jų Ménage a trois ir radosi „Sonetariumas“. Naudodamasis proga norėčiau padėkoti knygos dizaineriui Rokui Gelažiui, kad puikiai perteikė mano sumanymą.
Tiesa, toks gan iššaukiantis viršelis gali iš pradžių suklaidinti, bet knygos turinys yra, mano kuklia nuomone, net labai padorus. Ieškantys skandalingumo labai nusivils. Kol kas negirdėjau nė vieno neigiamo viršelio vertinimo.
Gal todėl, kad Leonardo da Vinči pieštas Vitruvijaus žmogus, anot amerikiečių meno istorikės Carmen C.Bambach, yra „vienas iš visų laikų labiausiai atpažįstamų Vakarų civilizacijos simbolių“? Taip pat norėčiau paminėti ir ketvirto viršelio dekorą. Keturi aukso pjūviai, sumontuoti į besisukantį malūnėlį implikuoja mintį, kad autorius pagal savo kuklias išgales siekė tobulumo, demonstruodamas meilę itališkajam soneto tipui.
Juk du Leonardai: Da Vinči ir Fibonači (Leonardo da Pisa, Fibonacci), kurio skaičių seka atspindi aukso pjūvį, buvo italai. Kaip ir Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca) – laikomas žymiausiu pasaulio sonetistu.
– Ar „Sonetariumas“ – tai tik atskirų sonetų rinktinė, ar yra ir sonetų vainikų?
– Ir taip, ir ne. Taip, nes yra pavieniai sonetai ir sonetų „pavainikiai“. Klasikinį sonetų vainiką sudaro 15 sonetų, kurių paskutinysis – magistralas – yra sudarytas iš prieš tai buvusiu sonetų pirmųjų eilučių. Paprastai poetai iš pradžių parašo magistralą ir tuomet „pritempinėja“ likusius 14 sonetų. Ne, nes man šis būdas nepatiko, juk jis labai suvaržo poetinės minties tėkmę! Todėl leidau sau parašyti 14 sonetų, o vietoje magistralo įkėliau dvieilį, kuris labai konkrečiai ir kiek ironiškai nukerpa visą giją. Nes pabaiga yra pabaiga.
Tas dvieilis pasiskolintas iš angliškojo tipo sonetų, kuriuos išpopuliarino Šekspyras. Angliškąjį sonetą sudaro trys ketureilės strofos ir dvieilis pabaigoje. O itališkasis sudarytas iš dviejų ketureilių strofų ir dviejų trieilių strofų.
Taigi, mano pavainikis yra 14 itališkų sonetų, plius dvieilis pabaigoje. Buvau tikras, kad terminą „sonetų pavainikis“ sugalvojau pirmas, bet mano mylima poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė patikino, kad mano mylimas ir jos mylimasis poetas Gintaras Patackas tokį terminą irgi vartoja. Ką gi, idėjos sklando ore!
Paminėtina, kad sonetai knygoje sukelti ne bet kaip. Kiekvienas skyrius atspindi tam tikrą vietą ar būklę. Visus juos sieja meilės leitmotyvas, nors meilė sonetuose deklaruojama ne vien moteriai, bet ir miestui, upei ar net paros metui. Taip pat noriu pasakyti, kad stengiausi rašyti be falšo. Meilės, kokia ji bebūtų, nesumeluosi.
– Jūsų knygoje šalia tekstų galima aptikti QR kodų. Kur jie veda?
– Tai – mini portalai į YouTube kanalą. Kiekvienas veda prie dainos, kuriai muziką parašė Justinas Stanislovaitis. Tų dainų žodžiai, kaip suprantate, yra mano. Dėkoju likimui, kad tuometinio verslo reikalai suvedė su radijo stoties „Kelyje“ Vilniaus padalinio vadove Ieva Stankute. Tai ji parekomendavo man Justiną kaip žmogų, kuris ieško savo dainoms tinkamų tekstų. Tąkart viskas sėkmingai susiklostė, nemažai mano sonetų virto dainomis, po to – vaizdo klipais. Dar kartą dėkoju Ievai ir Justinui!
Tuo pačiu QR kodai yra tam tikra duoklė dabartiniam išmaniųjų prietaisų karaliavimo amžiui. Manau, kad perskaitytus sonetus išgirsti kaip dainas yra visai smagu ir kiek netikėta.
– „Sonetariumas“. Kodėl toks sulotynintas pavadinimas? Gal yra koks ryšis su Bestiariumu?
– Toks pavadinimas patraukia dėmesį, tiesa? Šį kartą pavadinimas šokte iššoko iš pasąmonės. Tad mano paties sąmonei teko aiškintis, kodėl gi taip, o ne kitaip? Kas paaiškėjo? Bestiariumas yra gražiai iliustruotas viduramžių pamokomojo pobūdžio aprašymų rinkinys, pagrįstas žvėrių gyvenimo motyvais. Toks žvėrinis rinkinys. Taigi, žvėrys ir viduramžiai. Viduramžiais atsirado sonetai, o mano vargšė pavardė Žvirinskis dažniausiai lietuvių iškraipoma kaip Žvėrinskas. Sonetų rinkinys Žvėrinsko gyvenimo motyvais. Kodėl gi ne?
Beje, kažkada kolekcionavau savo iškraipytos pavardės variantus. Susidarė gan platus kolekcijos diapazonas: nuo Žvirblio iki Žirinovskio. Apie trisdešimt variantų. Tai padėjo man suprasti vieną svarbų dalyką: sonetų fonetika turi būti nepriekaištinga. O čia itin pagelbėjo du puikūs savo srities profesionalai: knygos redaktorė Janina Riškutė ir poetas bei redaktorius Valdas Daškevičius. Abiem – didelis nuoširdus dėkui!
– Pastebėjau, kad tai – jau antra jūsų knyga, išleista asociacijoje „Slinkys“.
– Tiesa. Su „Slinkčių“ vadovu Juozu Žitkausku randame bendrą kalbą. Jis kol kas mane laiko autoriumi, vertu leidybos, aš kol kas neprieštarauju. Dėkui jam už „Sonetariumo“ įkūninimą knygon. Taip pat dėkoju asociacijai LATGA ir Lietuvos kultūros tarybai, be kurių pagalbos nebūtų ir šios knygos.
Dabar laukia Tarptautinė Vilniaus knygų mugė, knygos pristatymai įvairiuose Lietuvos miestuose.
