Romaną išleis asociacija „Slinktys“. Su būsimos knygos autoriumi
Tadu Žvirinskiu ir leidėju bei „Slinkčių“ vadovu Juozu Žitkausku kalbamės apie greitai pasirodysiantį romaną lotynišku pavadinimu „Manuscriptum discipulus“.
I.V. Tadai, ką reiškia romano pavadinimas? Kodėl pasirinkote lotynų kalbą?
T.Ž. Knygos pavadinimas reiškia „Studento užrašai (manuskriptas)“. Lotynų kalbą pasirinkau dėl dviejų priežasčių: pirma, romane aprašomas studento mediko gyvenimas, o lotynų kalba yra medicinos kalba.
Nemažai lotyniškų posakių rasite ir pačiame romane. Antra, tikiuosi, kad toks pavadinimas suintriguos potencialų skaitytoją. Labai norėtųsi, kad knyga susidomėtų kolegos gydytojai ir vaistininkai, ypač baigę mokslus Kaune.
I.V. Kiek žinau, tai pirmas jūsų romanas?
T.Ž. Tikrai taip, anksčiau apsiribodavau poezija, trumpąja proza ir vertimais. Romano „apmatus“ turėjau jau gerą dešimtmetį, tačiau vis sau kartojau, kad dar ne laikas.
Poetas Julius Keleras ragino mane parašyti romaną dar 2012 metais. Tada atsakiau, kad romanas guli stalčiuje, bet jo dar neleisiu.
Pandemija buvo tarsi signalas: dabar! Čiupau jautį už ragų ir per tris 2020-ųjų metų vasaros mėnesius parašiau galutinį romano variantą. Jame nagrinėjamos istorinio virsmo ir skausmingų, bet būtinų pokyčių temos itin rezonuoja su dabartimi. Todėl, mano kuklia nuomone, jis bus įdomus tiek jaunam, tiek senam.
Vieni pamatys, kad kiekvienai kartai tenka patirti sunkumų, kiti prisimins jaunystę.
I.V. Studijavote tuometiniame Kauno medicinos institute 1987-1993 metais – didžiulių permainų laikais. Kaip prisimenate savo studijų laikus?
T.Ž. Didžių permainų laikas palietė mane tiesiogiai. 1988-aisiais metais sovietų kariuomenėje karininkas, atsakingas už politšvietimą (kitaip tariant – saugumietis) ėmė mane kamantinėti: „O ką jūs ten toje Lietuvoje? Norite atsiskirti nuo šlovingosios Tarybų Sąjungos?“
Atsakydavau, kad nieko nežinau, nors laiškai su džiugiomis naujienomis iš Tėvynės mane pasiekdavo.
Ilgainiui jis man tiek įkyrėjo, kad kartą pasisiūliau nuvykti į Lietuvą ir viską sužinoti vietoje. Atsakymas buvo itin trumpas ir paįvairintas Aukso Ordos lingvistiniais inkliuzais.
Atostogų, aš žinoma negavau, bet mane paliko ramybėje. Iš kariuomenės parsiradau 1989 metais – tiesiai į istorinių permainų verpetą. Kaip ir dauguma jaunuolių palaikiau
nepriklausomos Lietuvos siekį.
nepriklausomos Lietuvos siekį.
Buvo kiek neramu, bet ryžtas ir laisvės troškimas dominavo. Džiaugiausi 1990 metų kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos (tuometinio Parlamento) paskelbta nepriklausomybės
deklaracija.
deklaracija.
Baisiąją 1991 metų sausio 13 dieną likau Kaune, nes Lietuvos televizijos Kauno studija buvo šalia tuometinio „Merkurijaus“ prekybos centro. Nuo pirmojo „medkės“ bendrabučio Dainavos gatvėje – ranka pasiekiama.
Likimas apsaugojo, nes studentai, autobusais išvykę į Vilnių prie TV bokšto, pateko į
pačią mėsmalę... Tokio laikmečio greičiausiai nebebus: brolybės, ryžto siekti laisvės ir solidarumo metai.
pačią mėsmalę... Tokio laikmečio greičiausiai nebebus: brolybės, ryžto siekti laisvės ir solidarumo metai.
Iki šiol susigraudinu, prisiminęs kaip mus – sušalusius budinčius studenčiokus – vietiniai gyventojai vaišino kava ir sumuštiniais. Visiškai nepažįstami žmonės dalinosi šiluma tiesiog po šaltu žiemos dangumi.
Fantastika! Žinoma, tuo pačiu tai buvo nepriteklių ir visuotinio deficito metas.
Tačiau kas „tokie niekai“ jaunam žmogui? Juoba, kad bendrabutyje buvo savotiška „komuna“: studentai dalijosi maistu, kartu švęsdavo gimtadienius, esant reikalui ir padoresnį rūbą galėjai pasiskolinti.
Juk beveik visos parduotuvės buvo tuščios. Prekių paklausą pirmieji ėmė tenkinti kooperatyvai. O kur kooperatyvai – ten ir reketas. Kaune tuomet aktyviai veikė nusikalstamos grupuotės. Laikai buvo neramūs, įdomūs ir pilni galimybių.
I.V. Kaip suprantu, daug jūsų suminėtų faktų suguls į romano puslapius?
T.Ž. Suguls. Kaipgi be jų? Stengiausi, kad kad realūs įvykiai harmoningai persipintų su fikcija. Naudojau to laikmečio šnekamąją kalbą, todėl bus nemažai išnašų su paaiškinimais, studentiško slengo ir net folkloro.
Stengiausi ir nieko nepagražinti, ir neperlenkti lazdos fantazuojant. Labai džiaugiuosi knygos redaktoriaus Justino Kubiliaus darbu. Jo dėka romano kalba dar labiau pagyvėjo.
I.V. Ar šis romanas – atobiografinis?
T.Ž. Tikrai ne! Nors romano protagonistas yra būsimasis vaistininkas, tačiau jame „sukombinavau“ gal 3-4 žmonių bruožus.
Vis dėlto, be asmeninių patirčių neapsieita. Nori-nenori tada gyvenau Kaune, tad
daugelis mano bendraamžių turėtų atpažinti tuometinį Kauną, šiek tiek Vilniaus ir net Švenčionis!
daugelis mano bendraamžių turėtų atpažinti tuometinį Kauną, šiek tiek Vilniaus ir net Švenčionis!
Manau, kad kiekvienas penkiasdešimtmetis, skaitydamas „Manuscriptum discipulus“ pasijus perpus jaunesnis.
Tai – mano savotiška duoklė penkiasdešimtmečių kartai, kurios dėka Lietuva atsistojo ant
kojų. Garsus pareiškimas? Garsus. Bet teisingas. Juk jaunimui bus įdomu sužinoti, kad jų tėtės ir mamos buvo kaip reikiant pasiutę!
kojų. Garsus pareiškimas? Garsus. Bet teisingas. Juk jaunimui bus įdomu sužinoti, kad jų tėtės ir mamos buvo kaip reikiant pasiutę!
Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai bus mažo žmogaus istorinis dienoraštis.
I.V. Juozai, kaip jus likimas suvedė su Tadu?
J.Ž. Su Tadu suvedė literatūra, o jei konkrečiau – poezija. Apie mėgstantį laužyti normas poetą girdėjau seniau, nei asmeniškai susipažinau. Pradėjus labiau dalyvauti „Naujosios Romuvos” renginiuose, tarp dalyvių sutikau ir Tadą.
Vis pasitaikydavo, kad dalyvaudavome tuose pačiuose renginiuose, kai kada skirtingose barikadų pusėse (aš – vedėjas, jis – dalyvis), o kai kada ir toje pačioje...
2015 m. susikūrus „Slinktims” karts nuo karto dalyvauti literatūriniuose projektuose pakviesdavau ir Tadą.
Nepamenu, kad apie savo romaną Tadas man būtų asmeniškai minėjęs anksčiau, nei pats užklausiau.
Baigiantis vasarai socialiniame tinkle perskaičiau jo įrašą apie parašytą ir leidėjams siūlomą rankraštį.
Suspurdėjo mano, dar gan jauno leidėjo dūšelė... Netrukus jam paskambinau ir po kelių savaičių elektroniniu paštu gavau dabar jau spaudai baigiamą rengti Tado dienoraštinį romano rankraštį.
I.V. Jūs esate žinomas kaip perspektyvių autorių leidėjas, asociacijos „Slinktys“ vadovas. Gal keletą žodžių apie tai?
J.Ž. Gal apie tą žinomumą pasikuklinčiau... Spalio mėnesį „Slinktims” sukako 5 metai. Dar ir šiandien daug kas mus tapatina vien tik su Jaunųjų rašytojų festivaliu „Literatūrinės slinktys”, kurį organizuojame ir kuris davė mūsų asociacijai vardą.
Tačiau be kitų kultūros, švietėjiškų projektų vis labiau brendame į leidybines pinkles. Gal ne taip sparčiai ir aktyviai kaip norėtųsi, bet tikrai jau turime kuo pasigirti.
Išleisti keturi jaunųjų rašytojų (o pastaraisiais metais ir dailininkų) kūrybos rinkiniai (5 knygelės viename aplanke), Aisčio Žekevičiaus, Dalios Saukaitytės, Alvydo Valento poezijos knygos, Viliaus Mačiliūno, Zuzanos Urbonaitės romanai, Ruth Reches monografija apie Holokaustą, kiti leidiniai.
Taip pat leidžiame ir kompaktines plokšteles. Gana gražių sumanymų turime 2021 metams, kurie ir prasidės Tado Žvirinskio romano „Manuscriptum discipulus“ pasirodymu.
I.V. Kada laukti romano pasirodymo? Koks bus formatas, kas apipavidalins knygą?
J.Ž. Knyga turėtų išeiti iki vasario vidurio. Formatas – 15,5 x 20,5 cm, kietais viršeliais.
Viršelio apipavidalinimui bus panaudota paties autoriaus nuotrauka, vizualiai nukelianti į laikus, kuriais vyksta romano veiksmas. Knygai viršelį kuria dailininkas-dizaineris Rokas Gelažius.
I.V. Dėkoju už pokalbį.
