Kalbiname knygos vertėją Tadą Žvirinskį ir iliustratorių dailininką Vidą Poškų.
– Gerbiamas Tadai, meno žmonėms esate labiau pažįstamas kaip poetas ir rašytojas. Dabar atsiskleidžiate nauju amplua – kaip vertėjas?
– Buitiniu lygmeniu vertėjavau nuo tada, kai pradėjau kalbėti. Su tėvu bedraudavau lenkiškai, su motina – lietuviškai, su Senamiesčio vaikiščiais – rusiškai.
Tiesą sakant, vienu metu man tai buvo pabodę. Kol nepradėjau mokytis anglų kalbos. Tada galutinai supratau ir įsisąmoninau labai paprastą tiesą: kalbų mokėjimas lavina. Mano tėvai visuomet skatino lavinimąsi. Dėl to esu jiems ypač dėkingas. Ko gero, visai natūraliai vertimai atėjo į mano literatūrinį gyvenimą.
G.Kielaro „Mazgai mazgeliai“ yra antroji mano versta ir publikuota lietuviškai knyga. Pirmoji pasirodė prieš dešimt metų. Tai buvo Jimo Morrisono „Viešpačiai ir naujosios būtybės“. Ją išpirko per keletą mėnesių! Tikiuosi, kad ir ši knyga bus sėkminga, juoba, kad prie jos išleidimo prisidėjo talentingi dailininkai Vidas Poškus ir Rokas Gelažius. Taip pat tariu nuoširdų ačiū knygos redaktorei Audronei Daugnorienei ir redaktoriui bei leidėjui Andriui Konickiui.
– Grzegorzas Kielaras nėra pirmo ryškumo žvaigždė Lenkijos litratūrinėje padangėje. Kodėl ėmėtės jo poezijos vertimo? Kaip suradote jo kūrybą? Ar bendravote su pačiu autoriumi?
– Aš susilaikyčiau nuo tokių epitetų, vertindamas bet kokį dabarties kūrėją. Tikroji bet kokios kūrybos vertė atsiskleidžia tik bėgant laikui. Kodėl tas ar kitas poetas dabar yra žymus ar nežinomas priklauso nuo gausybės faktorių. Neretai tie faktoriai neturi nieko bendro su ilgailaike išliekamąja verte.
Man asmeniškai „žinomumas“ ir patikimas nėra tapatūs. Verčiu tik tai, kas patinka. Jei kalbame apie Lenkijos poetus, esu vertęs ir žymių, ir mažiau žinomų. Paminėtini: Ewa Lipska, Barbara Gruszka-Zych, Łukasz Jarosz, Marta Podgórnik, Wojciechas Bonowiczius... Grzegorzo Kielaro eilėraščius aptikau internete.
Socialiniame tinkle suradau poeto paskyrą, prisistačiau ir, gavęs jo leidimą, ėmiausi darbo. Vertimo metu nuolat bendravau su G.Kielaru. Argi ne puiku, kai gali pasikonsultuoti su autoriumi, iškilus vertimo nesklandumams? Mes ir dabar nuolat bendraujame, palaikome šiltą žmogišką ryšį.
– Kaip apibūdintumėte Grzegorzo Kielaro poeziją?
– Jei trumpai, tai – ne heroinė, bet ir ne (visiško) pralaimėjimo poezija. Iš pirmo žvilgsnio jo tekstai – niekuo neypatingi, kiekvienas eilėraštis – tai atskiras, itin atviras pasakojimas, kurio apibendrinimą turėtų pasidaryti pats skaitytojas.
Jei skaitytojas skuba, jei skaitytojas yra nekantrus, jei skaitytojas mano esąs protingesnis už visą pasaulį – ši knyga ne jam. Vis dėlto, jei skaitytojas yra paragavęs gyvenimo druskos, žino, kas yra praradimai ir vis dar tiki sulauksiąs atradimų, tada „Mazgai mazgeliai“ tiks puikiai. Mano nuomone, G.Kielaro poezija vertinga ne įmantria fonetika, bet įtaigiu poetiniu krūviu.
Po neišvaizdžiu žodiniu fasadu slepiasi ypatinga poetinė vertė. Vertė, kuri neblizga netikru bažnyčių auksu, bet veria kaip aštrus kardiochirurgo skalpelis. Ir tik nuo jūsų priklausys, ar jūs atlaikysite šią poetinę širdies operaciją.
Pats pavadinimas „Mazgai mazgeliai“ yra aiški aliuzija į Gordijaus mazgą. Sekite Aleksandro Makedoniečio pavyzdžiu – perkirskite mazgus mazgelius jau mano minėtu poetiniu skalpeliu. Skaitykite ne akimis, o širdimi.
– Kokia buvo G.Kielaro reakcija, kai jis sužinojo, kad norite versti jo poeziją į lietuvių kalbą?
– Nuoširdi nuostaba. Jis dar paklausė, kodėl norėčiau versti būtent jį, juk yra daug žinomesnių Lenkijos poetų. Kaip ir jums paaiškinau jam, kad oficialus žinomumas man nėra esminis pasirinkimo kriterijus, verčiu tada, kai kito žmogaus kūryba many „surezonuoja“, priverčia susimąstyti ar pajusti kažką esminio. Tuomet nuostabą pakeitė džiaugsmas.
Juk ne kasdien išlenda kažkoks Pilypas iš kanapių, pasišovęs populiarinti jūsų kūrybą užsienyje.
– O kokia buvo jo reakcija, kai sužinojo, kad pasirodys dvikalbė knyga?
– Dar labiau nudžiugo! Beje, dar prieš pasirodant knygai, atskiri jo poezijos vertimai buvo publikuoti mūsų kultūrinėje ir literatūrinėje spaudoje. Kiekviena publikacija G.Kielarą pradžiugindavo, juk tai buvo pirmieji vertimai į užsienio kalbą. Pastebėjau, kad ir gimtinėje jis sulaukdavo didelio susidomėjimo, kai savo paskyroje dalindavosi lietuviškais vertimais.
Šiek tiek ironiška, kad su Lenkija esame artimi kaimynai, bet kultūrinis bendradarbiavimas toli gražu nėra tokio lygio, kuris derėtų dviems bendrą istoriją turėjusioms tautoms. Todėl ir pats džiaugiuosi, kad sukėliau Lenkijoje šiokį tokį susidomėjimą Lietuva ir lietuvių kalba.
– Ar „Mazgai mazgeliai“ bus pristatomi tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje?
– Kiek man teko girdėti iš leidėjo, pristatymas bus. Naudodamasis proga kviečiu visus neabejingus lenkų poezijai! Beje, G.Kielaro kūryba gerokai skiriasi nuo jo bendraamžių lenkų poetų. Sakyčiau, ji net kažkuo yra itin „lietuviška“.
Būtų labai smagu išvysti mugėje ir patį G.Kielarą, bet jis yra senjoras, turintis sveikatos problemų, todėl žiema, kad ir tokia nešalta, – ne pats tinkamiausias metas keliauti. Viliuosi, kad G.Kielarą išvysime vasarą, ypač jei mums pagelbės Lenkijos Institutas Vilniuje... Sakoma: svarbiausia – dirbti ir neprarasti tikėjimo, kad darbas bus vaisingas.
Kalbiname knygos iliustratorių Vidą Poškų.
– Gerbiamas Vidai, kokia jūsų kūrybinio bendradarbiavimo su Tadu Žvirinskiu istorija?
– Su poetais ir kitais rašančiais autoriais skaitytojų bendradarbiavimas prasideda nuo knygų lentynos. Maniškėje yra pora Tado poezijos knygų: „Užrašai ant receptų“ ir „Sunki knyga“. Tad toks tas pirminis bendravimas ir bendradarbiavimas – sunkiai malonus, skaitant eiles.
– Kuo patraukė Grzegorzo Kielaro kūryba?
– Atsakymas į šį klausimą gali būti labai tiesmukas. Ne aš atradau Kielaro kūrybą, o ji mane atrado, ne be vertėjo pagalbos. Tadas pasiūlė, aš sutikau, nes iliustruoti tekstus yra sena mano svajonė. Norėčiau tai daryti kiek įmanoma dažniau.
Neretai mano piešiniai ir tapybos darbai yra įkvėpti įvairių literatūrinių patirčių. Skaitant G.Kielaro kūrybą, negali nepaveikti jos betarpiškumas. Žmogiška, pernelyg žmogiška! Individo buvimas čia atskleistas labai atvirai ir negailestingai.
Piešdamas apie tai nuolat galvojau. Kiekviena iliustracija buvo inspiruota konkrečių eilėraščių, bet nenorėjau, kad piešinys atskleistų tai pernelyg tiesmukai. Stengiausi perteikti apibendrinančią nuotaiką. Atskleisiu, kad dalis iliustracijose užfiksuotų interjerų (t.y. tos vietos, kuriose vyksta poetinės dramos) yra „pasiskolinti“ iš kai kurių Vilniaus vienuolynų: Misionierių ir Dominikonų (Lukiškėse).
Pamaniau, kad G.Kielaro eilėraščiuose tvyrančiai beviltiškos beprotybės atmosferai atskleisti itin tiktų tos erdvės: ne tik buvę vienuolynai, bet ir vėliau juose įkurtos ligoninės. Deja, dabar tai – apleistos, žmogaus nebelankomos vietos... Mano nuomone, tai ypač gerai atspindi lenkų poeto lyrinio herojaus sielą.
– Kiek žinau, tai – ne pirmas jūsų – kaip iliustratoriaus – darbas. Kuo šis darbas įdomus jums pačiam?
– Taip, ne pirmas. Jei kalbame apie poeziją, mano piešiniai kaip iliustracijos buvo panaudotos Dainiaus Dirgėlos poezijos knygoje „Vaid/menų knyga“. O dėl įdomumo, tai manyčiau, kad į šį klausimą jau atsakiau. Man patinka skaityti. Tekstai įkvepia. Skaitant natūraliai iškyla įvairūs vaizdai. Būna, kad noriu juos perkelti ant popieriaus.
– Ar neplanuojate savo kurtų knygų iliustracijų parodos?
– Manau, kad geriausios iliustracijų parodos vyksta savo „objektuose“ – tai yra knygose. Žmogus, skaitydamas knygą, užmezga asmeninį ryšį ne vien su tekstu, bet ir su iliustracijomis. Ar galima surasti geresnį tokios „parodos“ žiūrovą?
– Dėkoju abiems už pokalbį!
