Šilta fantazija
Jei dar neskaitėte, susiraskite Sayakos Muratos „Kombinio moterį“ ar „Gyvybės ceremoniją“, Tomokos Shibasaki „Pavasario kiemą“, Hiromi Kawakami „Mokytojo portfelį“, Yukio Mishimos „Auksinę šventyklą“, Kazuo Ishiguro „Klarą ir Saulę“, Osamu Dazai „Netekusį teisės būti žmogumi“, Jun’ichiro Tanizaki „Odę šešėliams“, Natsume Soseki „Širdį“.
Visi šie kūriniai sulaukė pakankamai didelio skaitytojų susidomėjimo, o kai kurie net buvo atsidūrę perkamiausių grožinių knygų dešimtukų viršūnėje. Visai neseniai knygynų lentynas pasiekė dar vienas kūrinys iš Japonijos. Tai Sosuke Natsukawos romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“ („Baltos lankos“, vertė M.Dumšaitė-Červokienė), kuris rugpjūčio mėnesį buvo tarp perkamiausių grožinių knygų. Šioje knygoje, pasak leidinio „Kirkus“ apžvalgininko, susipina tai, kam neįmanoma atsispirti, – katinai, knygos, meilė ir nuotykiai.
1978 m. gimęs S.Natsukawa – gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Dievo medicininė kortelė“ 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu garsiausias rašytojo romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“ išverstas į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 tūkst. egzempliorių.
Nors romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“ subalansuotas labiau paaugliams, S.Natsukawos šilta fantazija apie kalbantį katiną turėtų nepalikti abejingų ir suaugusiųjų. Apie ką jis? Apie Rintaro Nacukį, kuris mirus seneliui lieka sugniuždytas ir vienišas. Panašu, kad jam teks uždaryti paveldėtą knygynėlį, bet tada pasirodo kalbantis katinas Tigras ir paprašo Rintaro prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų.
Tai išties žavus pasakojimas, kuris kai kam galbūt primins ispanų rašytojo Carloso Ruizo Zafono savotišką meilės laišką knygoms ir literatūrai „Vėjo šešėlis“, kiti prisimins Erwino Schrodingerio paradoksą apie katę, kuri tuo pat metu yra ir gyva, ir mirusi. O ar gali knyga būti tuo pat metu ir skaitoma, ir neskaitoma?
Iškalbingi skundai
Humanitarinių mokslų daktaro Sauliaus Grybkausko knyga „Skundai Maskvai. Slapti nomenklatūros laiškai“ („Aukso žuvys“, 2023 m.), praėjusį mėnesį patekusi į perkamiausių negrožinių leidinių dešimtukus, ir stulbina, ir juokina. Ją norisi cituoti, perpasakoti, paskatinti skaityti. Ši knyga per skundus valdžiai atskleidžia sovietinės visuomenės įpročius, paradoksalumą, anuometinės nomenklatūros užkulisius, kuriuose, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, netrūko gandais pagrįstų anekdotinių situacijų.
49 metų istorikas S.Grybkauskas baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, stažavosi Lietuvos istorijos institute ir Stanfordo universitete (JAV), studijavo doktorantūroje Vytauto Didžiojo universitete, dirba Lietuvos istorijos institute. S.Grybkauskas nuo 1999 m. tyrinėja sovietinę sistemą, domisi sovietinės Lietuvos ūkio plėtra, tautine politika, nomenklatūra, vadinamaisiais generalgubernatoriais – antraisiais sekretoriais, KGB ir kitų režimo institucijų vykdyta visuomenės kontrole ir represijomis. Jis – nuolatinis Lietuvos ir užsienio archyvų lankytojas. Archyvuose jam ir pateko į rankas įvairiausi laiškai valdžiai, kurie galiausiai sudarė knygos „Skundai Maskvai. Slapti nomenklatūros laiškai“ pagrindą.
Šiame rinkinyje – per 20 anoniminių lietuviškosios nomenklatūros laiškų Maskvai, TSKP CK aparatui, kuriuose pranešama apie sovietinės Lietuvos vadovų klaidas ir nuodėmes, jų ryšius ir gaunamus kyšius, jų žmonų įtaką ir galią keisti partinių veikėjų likimus. Tuometiniai prižiūrėtojai Maskvoje tyrė skundus siekdami išsiaiškinti, ar laiškuose minimi faktai tikri.
Štai viename tų laiškų rašoma: „Pas mus neseniai įvyko komjaunimo suvažiavimas. Pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas drg. Morkūnas. Neturėtume jam jokių priekaištų, jei ne amoralus jo gyvenimo būdas. 1967 m. rugsėjį būdamas komandiruotėje Kaišiadorių rajone jis girtas voliojosi lovoje su PARADAUSKAITE, rajono komiteto antrąja sekretore, – tai atsitiktinai pamatė Genevičius, rajono komiteto pirmasis sekretorius, ir Bendrojo skyriaus vedėja drg. STAVICKAITĖ. Tai vyko drg. Paradauskaitės bute... Tai būtų galima ir atleisti, jeigu jis nepalaikytų artimų ryšių su 23-iosios mūsų miesto mokyklos mokytoja Vida Lopetaite. Ji viena gyvena trijų kambarių bute. Dažnai, pastaruoju metu kelissyk, savo komandiruotes drg. MORKŪNAS baigia naktinėmis išgertuvėmis jos bute.“
