Su skaitytojais romano autorė susitiks sausio 23 d., ketvirtadienį, 19 val. Vilniaus literatų namuose (Šv. Jono g. 11), dalyvaujs literatūros kritikė, poetė Lina Buividavičiūtė ir rašytojas, knygos redaktorius Alvydas Šlepikas.
Renginio išvakarėse M. Baltrušaitytės pasiteiravome, kas slypi po knygos pavadinimo skaitmenimis, kaip jai pavyksta su šypsenėle žvelgti į rimtą gyvenimą ir kur yra riba tarp tikrovės ir fantazijos.
– Metų sandūroje pasirodė jūsų pirmasis romanas „10–01“. Jį nuo Pirmosios knygos konkursą laimėjusios novelių knygos „Išėję prie upės“, įvertintos Augustino Griciaus literatūrine premija, skiria bene šešeri metai. Ar esate neskubriai rašanti ir savęs neskubinanti autorė, gal ilgai brandinanti, tobulinanti savo tekstus?
– Visus tuos šešerius metus rašiau savo tempu – nei per daug skubėdama, nei per daug stabdydama. Tik su leidybos finansavimo reikalais sekėsi sunkiai. Pirmąją knygą išleisti buvo paprasta, laimėjau pirmosios knygos konkursą ir nieko daugiau nereikėjo daryti, o antrosios gimimas priminė kryžiaus žygį.
Po pirmosios knygos sekė romanas „Inkilinės“. Gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją jo rašymui, o kai parengiau rankraštį ir atidaviau leidyklai, finansavimo leidybai gauti nepavyko. Kol sukosi bergždžių konkursų karuselė, spėjau parašyti kitą romaną – „10–01“. Prabėgo nemažai laiko, atsirado tam tikras nuotolis tarp manęs ir „Inkilinių“. Jis buvo toks stiprus, jog nutariau „Inkilinių“ išvis nebeleisti – ilgainiui šis romanas susitraukė iki apsakymo. Finansavimą romano „10–01“ leidybai taip pat pavyko gauti ne iš pirmo karto – belaukiant Lietuvos kultūros tarybos atsakymo, vėl įnikau rašyti noveles, kurių jau prisikaupė visai nemažai.
– Naujosios knygos viršelyje esate pristatoma labai lakoniškai – žurnalistė ir politikos mokslų magistrė, rašanti ir publikuojanti savo kūrybą, pelniusi literatūrinį apdovanojimą. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie save?
– Galėčiau papildyti, jog šiuo metu dirbu laisvai samdoma tekstų rašytoja, rašau pačius įvairiausius tekstus, daugiausia – komunikacijos srityje.
– Romane „10–01“ yra nemažai nuorodų į tikrą, prieš porą dešimtmečių plačiai žiniasklaidoje nuskambėjusį įvykį, kai tragiškai gyvenimą baigė jauna moteris, trijų vaikų mama, o jos žūties aplinkybės iki šiol kelia klausimų. Koks Jūsų asmeninis ryšys su šia istorija, kodėl ją prisiminėte? Kodėl pasirinkote tokį knygos neskaičiusiems užkoduotą knygos pavadinimą?
– Knygos pavadinimas žymi tragedijos datą – spalio pirmąją. Miglotai prisimenu šį įvykį iš vaikystės. Marta mano romane yra tos tragiškai gyvenimą baigusios jaunos moters prototipas. Ji buvo mūsų kaimynė, mamos draugė ir mano odontologė. Kieme žaisdavau su jos sūnumi, kuris už mane buvo šiek tiek jaunesnis. Kai įvyko toji tragedija, man buvo 11 metų. Tuomet rašiau dienoraštį, kuriame gvildenau visas įmanomas žūties versijas. Kai kažkada, prabėgus daugybei metų, vėl atsiverčiau dienoraštį, suėmė juokas. Tuose pamąstymuose gausu tyro, vaikiško naivumo, „tiesos“ žinojimo, kurio jau nebeatkartosi. Kai kurias ištraukas iš savo dienoraščio, beje, įtraukiau ir į knygą.
– Jūsų tekstuose jaučiamas puikus humoro jausmas, žvilgsnis su šypsenėle į dažnai sunkias žmogaus gyvenimo akimirkas, senatvės grimasas. Ar ir realiame gyvenime taip žvelgiate į realybę, gal šiam požiūriui padeda vaizduotės polėkiai?
– Rašydama nesistengiu specialiai juokauti, bet kartais pavyksta parašyti juokingai. Humoras man svarbus tiek literatūroje, tiek gyvenime, tikiu, kad ir pačiose juodžiausiose situacijose yra iš ko pasijuokti. Tai gelbsti ir gydo. Mano šeimoje juoko irgi nestigo – turėjau pokštininką senelį, kuris buvo tremtinys, dirbo prie staklių, neteko sūnaus, žmonos ir kelių pirštų, bet niekada neprarado humoro jausmo.
Kitas užkietėjęs pokštininkas – tėtis, prajuokinantis nuo mažens. Pavyzdžiui, labai bijodavau matematikos mokytojos Stanislavos, kuri nutėkšdavo ištaisytą kontrolinį ant stalo, ilgu, smailiu, ryškiai nulakuotu nagu baksnodavo į klaidas ir garsiai prieš visą klasę jas aptarinėdavo. Kai papasakojau apie tai tėčiui, jis perdėliojo mano galvoje sulipdytą mokytojos portretą jos bruožus dar labiau paaštrindamas ir paversdamas juos juokingais. Vėliau, kai mokytoja dalindavo kontrolinius, baimę keisdavo šypsena – regėdavau ją galandančią ilgus nagus į sieną, o naktį įsivaizduodavau kabančią žemyn galva, kojomis prisitvirtinusią prie lentos. Kaip šikšnosparnį.
Ir dabar su tėčiu randame iš ko pasijuokti, o smagiausia, žinoma, juoktis iš savęs.
– Jūsų kūryboje tikrovės vaizdai persipina su sapnais ir vaikystės svajonių pasauliu. Kaip manote, ar šių laikų literatūrai ir apskritai kūrybai yra svarbi meninė dermė tarp to, kas tikra, ir kas išgalvota?
– Mano kūryboje yra daug manęs. Aplinkos, patirčių, sutiktų žmonių, regėtų vietų. Nemanau, kad esu išimtis. Londone gyvenanti mano draugė sako, kad pakeliavus po Jungtinę Karalystę, išnaršius mažesnius miestus ir kaimelius, supranti, kad ir J. K. Rowling nereikėjo daug fantazijos Hario Poterio tikrovei sukurti – užteko aprašyti tai, ką mato.
Tikrovės ir fikcijos tema romane „10–01“ veikiausiai gimė iš frustracijos, kurią sukeldavo klausimas: „Kiek jūsų kūryboje yra tikrovės?“ Manau, kad grožinėje literatūroje tai neturėtų būti svarbu. Svarbiausia, jog raidės ant popieriaus pieštų vaizdus, perteiktų kvapus, leistų patirti tai, kas aprašoma, įsijausti, atitrūkti. Kaip knygoje „Jautrusis pasakotojas“ rašė Olga Tokarczuk, „kas skaito, kad suprastų, vykdo šventvagystę. Reikia skaityti, kad išgyventum.“
– Spaudoje jau galime skaityti ir Jūsų naujojo romano fragmentus. Ar bent trumpai galėtumėte apibūdinti jo idėją?
– Žurnalas „Metai“ išspausdino „Inkilines“, apsakymą, kuris per klaidą buvo įvardytas kaip romano fragmentas. Taip nutiko dėl to, jog „Inkilinės“ pagal pirminį sumanymą ir turėjo būti romanas, o anksčiau „Metuose“ teko publikuoti to romano ištraukas. Tačiau bėgant laikui romanas, prašienavus gausybę veikėjų ir palikus tik kelis svarbiausius, atsisakius šalutinių siužeto linijų ir apsistojus ties keliais esminiais įvykiais, virto apsakymu, kurį įtraukiau į dar neišleistą novelių rinkinį „MOB“. Šis pavadinimas nėra mano vardo ir pavardės inicialai. Tai – laivyboje naudojamas šaukinys „Man overboard“, reiškiantis žmogaus už borto situaciją. Naujame novelių rinkinyje į šią situaciją bandau pažvelgti iš įvairių kampų.
