Jei reikėtų rinkti savičiausią praėjusių metų poezijos knygą, tarp pretendenčių tikrai atsidurtų 43 metų J.Jasponytės eilėraščių rinkinys „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Ši knyga pernai buvo viena labiausiai aptarinėjamų tiek kritikų, tiek poezijos mėgėjų.
Už ją J.Jasponytė pernai pelnė garbingą „Poetinio Druskininkų rudens“ apdovanojimą – Jotvingių premiją.
Trijų poezijos knygų autorė J.Jasponytė su savo vyru poetu Mariumi Buroku ir dviem dukromis gyvena sostinės Naujininkų rajone. Kūrėja įsileido „Lietuvos ryto“ žurnalistus į savo namus ir atskleidė kūrybinius užkulisius.
– Tvirtas rašomasis stalas ir patogus krėslas dėl suprantamų priežasčių neabejotinai būtini prozininkui. O poetei? – paklausiau J.Jasponytės.
– Patogi darbo vieta svarbi ir poetams. Bet čia jau kaip susiklosto. Man truputį sunku galvoti tik kaip poetei, nes iškart galvoju ir kaip vertėja. Nors rimta vertėja ir nesu – nesu išvertusi jokios ištisos knygos, bet kartais verčiu eilėraščius, straipsnius. O tam man patogu turėti didelį kompiuterio ekraną, kad galėčiau vienu metu atsidaryti kelis langus.
Apskritai esu gana išlepusi kompiuterio atžvilgiu ir nemėgstu dirbti nešiojamuoju kompiuteriu, noriu stacionaraus ir su nemažu ekranu.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Sunku pasakyti, bet greičiausiai ta miniatiūra būtų panaši į mano vienkiemį Asavytuose.
– Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka, kurioje jis rašomas?
– Tam tikra prasme taip ir yra. Bet rašymo procesas, mano galva, apima ne tik tą laiką, kada autorius jau sėdi ir rašo. Rašymo procesas prasideda galvoje (o tai, žinoma, filmui dar neparankiau).
Todėl net mažesnės apimties kūrinio, tarkime, eilėraščio, parašymo trukmę sunku apibrėžti. Juk tam, kad jis atsirastų, gali prireikti kelių mėnesių, metų, tiek, kiek reikia, kad tam tikros patirtys, suvokimai sugultų į tekstą. O tam rezultatui, mano galva, svarbiau visa toji priešistorė negu ta akimirka, kai jis užrašomas. Bet, žinoma, aplinka neturi blaškyti, trukdyti susikaupti.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai įstringa mintis ar sakinys?
– Neturiu supratimo, nes nesu savęs stebėjusi. Bet turbūt kažkur į šoną – štai ką tik nukreipiau žvilgsnį į šoną galvodama, ką atsakyti.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Turbūt vis dėlto labiau darbas nei poilsis. Bet tai mėgstamas darbas. Poilsis greičiau yra ta teksto atsiradimo priešistorė, nes tuomet iš tiesų sąmoningai nieko nedirbu, dirba tik mano pasąmonė.
– Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar su juodu darbu?
– Neturiu galutinio atsakymo. Tikriausiai gali būti ir taip, ir kitaip, gal labiau nuo asmenybės priklauso, kas nusveria. O gal net tobuliausia būtų tų dalykų pusiausvyra. Jeigu tikrai gali nerašyti, tai tiesiog daryk ką kita, be ko iš tiesų negali apsieiti.
Kita vertus, praktika bet kurioje veikloje leidžia tobulėti. Ir greičiausiai kūrybiniame darbe reikalingos abi sudedamosios dalys – ir vadinamasis įkvėpimas, ir darbas. Įkvėpimas tikriausiai ir yra tai, ką norisi pavadinti teksto gyvybe, jis nėra tiesiog išmoktas padaryti, sumeistrautas, jame yra kažkas tobulai ar netobulai gyva, tikra, verčia juo patikėti.
Bet visos priemonės, kurias naudoji, juk taip pat kažkokiu būdu turi būti įvaldytos. Tačiau aš kalbu labiau kaip poetė, nežinau, kaip yra su didelės apimties prozos kūriniais, gal tuomet kaip tik J.Updike’o požiūris labiausiai tinkamas.
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Ne, ritualų ar įpročių neturiu. Bent jau sąmoningai prisiimtų. Išskyrus įprotį klausytis intuicijos arba kažkokio vidinio noro, postūmio ką nors užrašyti.
Gulimoje padėtyje net jei bandau paskaityti, greit apsnūstu, dirbti nesugebėčiau.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydama prie darbo stalo?
– Iš esmės visą darbui skirtą laiką ir praleidžiu prie stalo. Na, tik minėtoji kūrinio atsiradimo priešistorė nesiskaito. Taip, ko gero, daugiausia juodraščių apmatų užrašyta vaikštant lauke. O paskui teksto surinkimas kompiuteriu jau vyksta prie stalo.
Bet to rašymo vaikštant laiko visai nefiksuoju, galima sakyti, kad net sąmoningai nelabai atsimenu. Nes kai kas nors paklausia, ar rašau, sakau, kad ne, o paskui randu kažko prirašyta.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje? Ar jos turėjo kokių nors atsiradimo, parašymo aplinkybių skirtumų?
– Tiesą sakant, visos trys mano poezijos knygos parašytos prie to paties darbo stalo ir tuo pačiu kompiuteriu. Na, gal tiksliau reikėtų sakyti, sudarytos. Tik nuo pirmosios iki trečiosios knygos stalas pakeitė kambario kampą. Ryškiausi aplinkybių skirtumai yra didėjantis mano vaikų amžius.
Sudarinėjant pirmąją knygą dukra Jūrė Jotvilė buvo dar visai maža. Kartais atsitikdavo taip, kad dirbdavau ir su ja ant kelių, žindydama. Sulig kiekviena knyga vaikai augo ir savarankiškėjo.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai.
– Geriausiai prisimenu savo pirmąjį mokyklos laikų rašomąjį stalą, kuriuo dalinausi su broliu. Jis buvo labai panašus į mūsų dabartinį, kuris yra Mariaus mokyklos laikų stalas, – senas standartinis sovietinis praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio rašomasis stalas su talpiais aštuoniais stalčiais.
Tik anuomet ant jo vietoj kompiuterio buvo senas traktoriaus lango stiklas, po kuriuo laikydavau pamokų tvarkaraštį ir gal kokius kramtomosios gumos „Donald“ popieriukus, nelabai atsimenu.
Tada eilėraščius rašydavau į sąsiuvinį. O dabar tebeturime seną stalą todėl, kad, viena vertus, mėgstu daiktus su istorija, kita vertus, kol daiktas tarnauja, nesulūžta nepataisomai, nematau prasmės keisti ir įsigyti naują. Tas požiūris man padeda kūrybiškiau žiūrėti į namų aplinką ir nesusirgti vartojimo karštine.
– Poeto darbas, be visa kita, išskirtinis ir tuo, kad jam darbo kambarys nėra pats būtiniausias. Iš esmės jis gali rašyti kone bet kur. Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Tiesą sakant, man tos visos vietos atrodo normalios ir nekeistos. Kažkiek tekstų yra atsiradę vaikštant Šaltupės laukuose, kažkiek einant iš vadinamosios Salutės Zaraso ežere, per gatvę nuo tėvų namų.
Yra toks eilėraštis „Žalčio močia“, kuris buvo lyg ir parašytas, bet trūko vienos eilutės ir niekaip negalėjau jos atrasti. O paskui taip netikėtai toptelėjo galvon, kad bėgau greit ant aukšto užsirašyti, nes apačioj iš manęs kažko kaip tik tą akimirką vaikai norėjo, o aš bijojau, kad jeigu dabar neužrašysiu, tai pamiršiu.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Labiau vyturys. Man galva geriau veikia pirmoje dienos pusėje ar bent jau ne vakare. Ir tikriausiai visada taip buvo.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Kažkaip jokio gėrimo ar kito dalyko nesieju su kūrybinga nuotaika. Gal labiausiai su tuo siečiau dvasinę ramybę, nes dėl kažko nervindamasi ar nerimaudama tikrai negalėčiau rašyti.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Man muzika labiau trukdo nei padeda pačiam rašymo procesui. Geriausiai galvojasi tyloje, visa kita mane blaško. Gamtos garsai tam tinkamiausi, jie niekada netrukdo. Mokyklos laikais, paauglystėje lengvai galėdavau nuo visko atsiriboti. Dabar jau kitaip.
Žinoma, muzika gali būti įkvėpimo šaltinis, idėjos pagrindas, bet pačiam rašymui man ji nepadeda.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pati esate labiau dabartistė ar atidėliotoja?
– Šiaip nesu atidėliotoja. Bet kartais galiu tiesiog blogai susidėlioti prioritetus ir dėl to ko nors nespėti. Dar man būdingas išsiblaškymas, tad tai žinodama stengiuosi neatidėlioti. Arba būna, kad tiesiog palaukiu atitinkamos nuotaikos tam tikram darbui. Tiesą sakant, nuotaikos beveik visada palaukiu. Nors jeigu protu apie tai pagalvoju, skamba baisokai – o jeigu ta nuotaika neištiks?
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Ir kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Na, jei iki patekimo į kalėjimą jau esi gerai visko prisigyvenęs ir prisikaupęs, belieka tik užrašyti – tada gal. Bet kažkaip sunkiai tai įsivaizduoju. Nebent nuo įkalinimo keliamos depresijos gintumeisi rašymu?
Man tobula vieta labiausiai susijusi su gamta, lauko erdve. Na, stalas, žinoma, po stogu, bet man svarbu, kad be trikdžių galėčiau atsidurti po atviru dangumi, kieme.
