Šią savaitę pasirodė baigiamasis 81 metų V.Palčinskaitės prisiminimų akordas – trečioji knyga „Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“ (išleido „Tyto alba“).
Anksčiau išleistos trilogijos dalys „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ bei „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ sulaukė daug gerų ir skaitytojų, ir literatūros specialistų reakcijų.
Trečiojoje prisiminimų knygoje rašytoja meistriškai atskleidžia buvusio laiko dvasią, asmeninio gyvenimo peripetijas, šiandienos jausenas ir nerimą.
Su humoru papasakotos neretai itin dramatiškos istorijos, seniai rašyti ir vėl atrasti eilėraščiai suaugusiesiems ir vaikams praskleidžia ilgų kūrybos metų užkulisius ir piešia rašytojos artimųjų bei garsių kultūros žmonių portretus.
Su V.Palčinskaite pasikalbėjome ne tik apie knygą „Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“.
– Besibaigiantys 2024-ieji jums buvo itin sėkmingi: įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, Keistuolių teatre dar kartą pastatyta garsioji pjesė „Aš vejuos vasarą“, 1980 metais pagal jūsų scenarijų sukurtas filmas „Andrius“ šiemet rodytas Tarptautiniame Lumiere’ų kino festivalyje Prancūzijoje. Kuris iš šių faktų džiugina labiausiai?
– Nežinau, ar yra toks žmogus, kuris nesidžiaugtų gavęs premiją. Džiaugiuosi ir aš. Tačiau jeigu negaunu, tikrai nesiraunu plaukų nuo galvos.
Na, o jei rimtai, be abejo, džiaugiuosi, kad mano kūryba yra taip aukštai įvertinta.
Didelis netikėtumas buvo sužinoti, kad pagal mano scenarijų Algirdo Aramino sukurtas filmas „Andrius“, kuris kadaise Lietuvoje buvo smarkiai sudirbtas, spalio mėnesį dalyvavo prestižiniame kino festivalyje Prancūzijoje atrinktas reiklios tarptautinės žiuri ir dabar jau vadinamas kino klasika.
Tačiau manau, kad kiekvienam kūrėjui pats svarbiausias ir laukiamiausias yra naujausias jo darbo rezultatas. Todėl šiuo metu man svarbiausia trečioji atsiminimų knyga „Pilnaties Babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“.
Nenusakomas jausmas paliesti ką tik išleistos knygos viršelį.
– Kodėl filmas „Andrius“ anuomet buvo, kaip sakote, sudirbtas Lietuvoje?
– Visi filmai, kurti Lietuvoje, turėjo pereiti cenzūrą Maskvoje. Pasipylė priekaištai „Andriui“: esą sovietinėje visuomenėje negali būti vienišų vaikų, o juo labiau mamų, neturinčių laiko savo vaikams. Labiausiai užkliuvo epizodas, kuriame sunkiai dirbanti mama susirašinėja su savo sūnumi rašteliais, užkišamais už veidrodžio, nors jųdviejų santykiai artimi.
Filmo redaktorės Roma Pauraitė ir Gražina Arlickaitė nenusileido, nusprendėme pralaimėti mūšį, kad laimėtume karą: tas komisiją papiktinęs epizodas buvo išimtas, bet filme liko daug stipresnių.
Beje, Lietuvos kritikai irgi buvo nusiteikę priešiškai. Tačiau, nepaisant visko, „Andrius“ buvo apdovanotas Italijos kino festivalyje, pelnė medalį. Tada aistros aprimo.
Medalio, tiesą sakant, nemačiau, jis nusėdo Maskvoje.
– Kalėdų dovana jūsų kūrybos gerbėjams – trečioji prisiminimų knyga, pilna staigmenų, netikėtų istorijų, humoro, atrandamų iš naujo jūsų eilėraščių suaugusiesiems. Bet labiausiai stebinantis dalykas – Hanso Christiano Anderseno pasakų pavadinimai, tapę vedliais per knygos puslapius. Kodėl?
– Dabar net negalėčiau pasakyti, kaip man šovė į galvą pažaisti su H.Ch.Anderseno pasakų pavadinimais labai savotišku būdu. Mėgstu netikėtumus.
H.Ch.Anderseno kūryba lydi mane visą gyvenimą. Iki dabar randu joje kažką, ko nepastebėdavau anksčiau. Gal todėl esu parašiusi pjesę „Kristiano Anderseno rožė“, kurią Kauno dramos teatre 1980 m. pastatė režisierius Gytis Padegimas.
Gal todėl, kad netikėtai tarp senų tėvo knygų atradau dar 1923 m. išleistą Juozo Balčikonio išverstą H.Ch.Anderseno pasakų knygą, ir tie pavadinimai, atrodantys truputį senoviškai, man suskambo visai kitaip. Jie taip netikėtai įsiskverbė į mano sąmonę visai kitokiu kampu, tarsi niekaip nesusiejami su mano rašomais prisiminimais, bet kažkodėl labai reikalingi.
Kūrybą juk ne visada įmanoma logiškai paaiškinti.
Kiek sugebėjau, parašiau apie tai knygos prakalboje. Juk kūryboje kažkokie vaizdiniai ateina iš giliausių pasąmonės klodų. Tu pats nežinai, kodėl ir kaip.
Man labai patinka pasaka apie šimtakojį. Šimtakojo paklausė, ką veikia jo devyniasdešimt devintoji koja, kai šimtoji žengia žingsnį į priekį. Nuo tos akimirkos šimtakojis suprato, kad nebemoka vaikščioti.
– Ar nebuvo sunku užbaigti atsiminimų trilogiją?
– Rašyti trečius „Babilonus“ buvo be galo sunku. Ilgai delsiau diskutuodama ir konfliktuodama pati su savimi. Ar reikia, ar kam dar bus įdomu, ar pajėgsiu nesikartoti, ar turiu ką pasakyti?
Atėjo momentas, kai nutariau jų nerašyti. Tačiau ir vėl atsitiko vienas visiškai nepaaiškinamas dalykas, kurio negalėjau ignoruoti, nes priėmiau tą nutikimą kaip ženklą iš aukščiau.
Tam įvykiui aprašyti paskyriau pirmą savo knygos skyrių.
Girdėjau sakant iš tų, kurie patys pirmieji leidykloje skaito knygą: „Na, čia tai jau autorė prigalvojo...“
Neprigalvojau nieko. Turiu liudininkų.
Ne be pagrindo lordas Byronas kadaise sakė: „Gyvenimas kartais yra toks keistas, kur kas keistesnis už tikrovę...“
Štai po šio įvykio pakeičiau buvusį nusistatymą ir pradėjau rašyti. Vasara šiais metais buvo labai karšta. Visi normalūs žmonės atostogavo.
Rašyti buvo labai sunku. Ir dar sunkiau buvo rašant persikelti į visiškai kitą erdvę, kuri tave valdo, bet jau ne tu ją valdai.
– Kas dabar ant jūsų rašomojo stalo? Pjesė, proza, poezija?
– Esu klajojanti tarp žanrų.
Tai labai praturtino tiek mano gyvenimą, tiek mano kūrybinius nuotykius.
Kai susitinku su skaitytojais, jau nebe aš jiems, o jie man primena, kad esu prisižadėjusi niekada nerašyti memuarų, romano ir anoniminio laiško.
Na, vieną pažadą sulaužiau. Bet juk nesu sakiusi, kad niekada nerašysiu eilėraščių... Gal?..
