Ukrainoje nacionalinės rašytojų sąjungos narės T. Pjankovos romanas „Raudonųjų skruzdžių amžius“ pasirodė 2022 metais. Pasakojimą apie vieną sudėtingiausių Ukrainos istorijos puslapių – 1932–1933 metų holodomorą – į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė, išleido leidykla „Alma littera“.
Romano veiksmas skaitytoją nukelia į Ukrainos Mačuchų kaimą. 1933 metais sovietų valdžia prievarta suvarė valstiečius į kolūkius, visas maistas atimtas, kaime siaučia badas, miršta vaikai, seni ir jauni. Dėl duonos trupinio žmonės pasiruošę atiduoti viską – brangiausias šeimos relikvijas, paskutinius marškinius, savo kūną, orumą ir garbę.
Žiaurioje realybėje gyvena ir dvi, viena kitos nepažįstančios moterys – Javdocha ir Solomija. Viena kas rytą pabunda kamuojama žvėriško alkio, aplink siaučiantis badas naikina viską, ką ji myli. Kita maistu slopina skaudžią netektį ir vyro abejingumą, tik bado dieta gali ją išglbėti nuo mirties.
Skirtingos istorijos ir skirtingi likimai, rodos, negali egzistuoti toje pačioje tikrovėje, tačiau romano autorė iš jų supina nematomą likimo giją ir priartina vieną prie kitos.
„Raudonosios skruzdės veisiasi, buriasi į kolonijas, spėriai plinta Ukrainoje – jos miestuose, kaimuose ir vienkiemiuose. Jos šplinta kaip ugninė upė sausose pievose; jos grėsmingai cypia – nori užvaldyti mus, seniai nebe žmones, o mažus nebylius vabalėlius. Jos išvarto mūsų podėlius, mūsų skrynias, iškrausto mūsų kišenes, pasiima mūsų motinas ir vaikus, naikina mus, varo mus iš šio pasaulio, išėda cukrų iš mūsų gyvų sielų ir nepasigaili tų, kurie išdrįsta nusipurtyti jas nuo savo sermėgų. Keršija mums... Už ką jos mums keršija? Gal kad norime būti žmonėmis, turėti savo žemės, auginti joje duoną, obuolius, saulėgrąžas? Už tai, kad norime savo vaikus girdyti pienu, o ne ašaromis? Už tai, kad meldžiamės Dievui, o ne jų raudonajai patelei – jų didžiajai motinai, kurią jie Rodina* vadina?“ – savo knygoje svarsto rašytoja T. Pjankova.
Romano „Raudonųjų skruzdžių amžius“ pagrindu tapo vienas baisiausių nusikaltimų žmogiškumui – diktatoriaus Josifo Stalino XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Ukrainoje sukeltas badas, dar žinomas holodomoro pavadinimu. Istorikai teigia, kad per didįjį badą Ukrainoje žuvo maždaug 3,9 milijono, o gal ir daugiau gyventojų, buvo sunaikinta valstiečių kultūra, tradicijos ir netgi kalba. Holodomoras palietė daugybę šeimų, anuomečiai išgyvenimai persikėlė iš kartos į kartą.
„Mano močiutė išgyveno badą, bet niekada mums apie savo išgyvenimus nepasakojo, visa tai keliasi iš kartos į kartą, aš irgi esu šios traumos nešiotoja, – knygos pristatyme kalbėjo T. Pjankova. – Nenoriu, kad mano vaikai patirtų tai, ką aš patyriau vaikystėje. Visada manydavau, kad močiutė yra taupi ir netgi godi – nusipirkusi saldainių ar prikepusi pampuškų, ji visada mums, anūkams, padalydavo po vieną, o visa kita paslėpdavo. Mes, vaikai, saldumynų labai norėdavome, apieškodavome močiutės namus ir nušvilpdavome, ką radę. Tada nesupratau, kodėl ji taip siaubingai viską kaupia – pilnos spintelės kruopų, džiūvėsių, kandys skraido, o išmesti neleidžia. Kodėl ji iš miško namo tempia visokias uogas, žoles, kodėl gamina maistą iš augalų. Iš močiutės išmokau gaminti virtinius su dilgėlėmis, aukščiausia klasė šiandien, visi nustemba, o juk tada – iš vargo. Dabar suprantu, kokį turtą iš močiutės paveldėjau, kokių žinių gavau, kokios patirties! Atpažįstu augalus, moku jais gydyti, paruošti valgiui, jei prireiktų.“
Baisiausia, kad nuo karo į Austriją pabėgusi rašytoja nėra visiškai tikra, kad tai, kas anuomet vyko Ukrainoje, nepasikartos. „Karas, kuris dabar vyksta Ukrainoje, prasidėjo ne dabar ir ne 2014-aisiais, visa tai jau vyko prieš tris šimtus metus, šis karas turi labai gilias šaknis – rusai nori sunaikinti ukrainiečių tautą, nori sau derlingų Ukrainos žemių“, – kalbėjo knygos autorė.
Ji prisimena ir kryžiaus kelius, kuriuos teko nueiti, kol rankraštis buvo išspausdintas. Net kelios Ukrainos leidyklos parašė, kad tema nėra komercinė, knygos apie badą niekas neskaitys. „Galima sakyti, kad knyga išspausdinta per pažintis, kai jau visai netekau vilties, mano vyras, taip pat rašytojas, paskambino į vieną leidyklą ir sutarė, kad jie priims rankraštį“, – knygos pradžią prisimena rašytoja.
Šiandien jos knyga jau išversta į čekų, lenkų, vokiečių kalbas, Vokietijoje knygos leidimas pakartotas.
„Staiga paaiškėjo, kad tema – aktuali, kad ir dabar Ukrainoje vyksta panašūs dalykai – naikinama kultūra, literatūra, kalba. Tai, ką išgyvena ukrainiečių tauta, yra tiesioginė projekcija į 1933–1934 metus“, – įsitikinusi T. Pjankova.
Knygos pristatyme ji pasakojo ypač užsienyje susidurianti su nepasitikėjimu. Pristatymuose skaitytojai ir žurnalistai jos dažnai klausia apie tikrovės ir fantazijos santykį knygoje. „Vienos vokiečių televizijos žurnalistai į interviu atėjo knygą jau perskaitę, tačiau jie niekaip negalėjo patikėti, kad rašau tiesą ir kad istorijos yra tikros. Prieš Frankfurto knygų mugę dar kartą su jais susitikau, jie jau buvo pasirengę, pasidomėję, gimė puikus siužetas apie bado ginklą, kuriame holodomoro patirtys buvo sujungtos su šiandiena – ant rugių laukų krintančiomis rusų bombomis, degančiais javais“, – pasakojo rašytoja.
Jei kas jai būtų pasakęs, kad rašys apie badą, o ne apie meilę, ji nė už ką nebūtų patikėjusi: „Ukrainoje seniai tokios knygos nebuvo, tai nėra aktuali, populiari tema, bet man norėjosi atidaryti portalą į pragarą. Ne tik surikiuoti mintis savo galvoje, bet ir priminti pasauliui, kad jame vis dar esame vietų, kur žmonės neturi maisto, miršta iš bado. Ilgai rinkau medžiagą knygai, tačiau didžiuoju įkvėpimu tapo istorija apie du tūkstančius gyventojų turintį Mačuchų kaimą, kuris daugiau kaip tūkstančio neteko per badmetį. Tačiau mane paveikė ne skaičiai, o tai, kad tame kaime buvo sanatorija, į kurią gydytis suvažiuodavo nutukę partijos nariai arba jų šeimos. Už sanatorijos sienų nuo bado miršta tūkstančiai, o sanatorijoje – bado dietos ir psichoterapija. Supratau, kad rašysiu apie dvi moteris, kurių viena gydosi nuo nutukimo, o kita miršta iš bado.“
Knygos autorė pasakojo pristatymuose ir susitikimuose su skaitytojais išgirdusi ir daugiau istorijų. „Mano darbas yra išsaugoti tai, ką iš mūsų pavogė, ką slėpė daugybę metų. Žmonės mirė badu, o sovietai pardavinėjo iš Ukrainos priplėštus grūdus, ukrainiečių diaspora užsienyje pradėjo apie tai kalbėti, Vakarai siūlė pagalbą, tačiau sovietai pagalbos atsisakė, negana to, jie uždraudė žymėti mirčių nuo bado skaičių. Žmonės šią informaciją šifruodavo – mirusius žmones vadindavo gyvulių pavadinimais. O tie, kurie liko gyvi, daugybę metų viduje, tylomis nešiojosi savo patirtis, su niekuo jomis nesidalydami“, – kalbėjo T. Pjankova.
Knygos vertėja D. Rinkevičienė pristatyme pasakojo, kad „Raudonųjų skruzdžių amžių“ buvo sunku versti. „Tai emocinga, nepaprastai stipri, gerai parašyta knyga, apsisprendžiau ją versti perskaičiusi vos keturiasdešimt puslapių. Iššūkis buvo išversti poltavišką tarmę, liaudies dainas ir eilėraštukus. Norėjau, kad jie suskambėtų, ieškojau tinkamų pavadinimų augalams, kurie vienaip vadinasi ukrainietiškai, o kitaip – poltavų tarme“, – ji sakė.
D. Rinkevičienė neabejoja, kad knyga ją skaitantiems leis suprasti, kas išties yra badas. „Tai nėra knyga apie mirtį, tai knyga apie tai, kaip ukrainiečiai išgyveno ir kokią kainą sumokėjo. Knygos autorei buvo svarbu, kad europiečiai suvoktų, kokia stipri tauta yra ukrainiečiai ir kokioje stiprioje šalyje jie gyvena.“
